Vakarienės iš atliekų – kovos su maisto švaistūnais būdas

Valgiais nukrauti Velykų stalai – tradicija ne tik Lietuvoje. Tam negailima pinigų. Bet prabangią vakarienę galima surengti ne tik prisipirkus brangių produktų. Tai įrodinėja į kovą su maisto švaistymu pakilusios vokietės.

Kovo 17 dieną dar mažai kas galvojo apie artėjančias Velykas. Berlyne, kur tikinčių Kristaus prisikėlimu ne per daugiausia, viešos katalikiškos šventės apskritai neturi senesnių tradicijų.

Tačiau vegetariškais patiekalais apkrautas stalas, prie kurio susirinko 37 svečiai, alsuote alsavo Atgimimu.

Šventišką atmosferą skleidė blizgančios žvakidės, šviežių pavasarinių gėlių puokštės.

Sandra Teitge ir Sarah Meiwes padengė stalą 120 metų senumo Kroicbergo turgaus halėje „Markthalle IX”, kurioje paprastai parduodami sezoniniai maisto produktai.

Išvakarėse merginos apėjo turgaus prekiautojus, aplinkines kepyklas, kitus maisto tiekėjus ir prisirinko nepanaudotų, bet dar tinkamų valgyti daržovių, prieskoninių žolelių, duonos ir bandelių. Nemokamai. Anksti rytą jos stojo prie puodų.

Vakare svečiai garsiai gyrė pomidorų gaspačą, brokolius su sezamų marškinėliais ir mangų bei imbiero padažu, „penne” makaronus su melionų ir medaus padažu ir desertą – obuolių pyragą su Brazilijos raudonosiomis paprikomis. Jį susirinkusieji užsigėrė vynu, kurį padovanojo vietos prekybininkas.

„Ateinu, nes čia ir gera kompanija, ir puikus maistas. Be to, smagu, kad ši akcija turi teigiamą poveikį: šitaip kovojame su maisto švaistūnais”, – tvirtina berlynietis Stefanas Brunkenas, pavakarieniauti pakvietęs ir savo žmoną.

Tai buvo jau penktoji Berlyne mainų vakarienė („Dinner Exchange”), kurią surengė S. Teitge ir jos bendražygė. Jeigu ne jos ir kiti panašūs aktyvistai, šiukšlių konteineriuose supūtų daug daugiau dar tinkamų valgyti obuolių, pomidorų, bulvių, burokėlių, morkų ir mangų.

S. Teitge puikiai prisimena vaikystę Rytų Vokietijoje.

„Nuolatos trūko maisto, taigi išmokau suvalgyti viską iki paskutinio trupinio ir nepalikti lėkštėje nė kąsnio”, – pasakoja mergina.

Dabar jau suvienytoje Vokietijoje maisto netrūksta. Priešingai. Neseniai atliktas Vokietijos maisto, žemės ūkio ir vartotojų apsaugos ministerijos tyrimas parodė, kad vokiečiai kasmet išmeta 11 milijonų tonų maisto produktų.

Daugiausia maisto produktų į šiukšlių konteinerius patenka iš privačių namų ūkių.

Vidutinis vokietis išmeta apytiksliai 82 kilogramus maisto produktų kasmet arba 220 gramų maisto kasdien – vidutiniškai vienus pusryčius.

Per metus maždaug trys pilnutėliai parduotuvės vežimėliai maisto išverčiami į atliekas. 26 procentus išmetamų produktų sudaro daržovės, 18 procentų – vaisiai.

Štutgarto universiteto tyrimo duomenimis, apytiksliai du trečdalius išmetamo maisto – 53 kilogramus – dar būtų galima panaudoti.

Švaistymas turi ir savo kainą: išmetami produktai kainuoja vidutiniškai 235 eurus vienam žmogui, arba 940 eurų keturių asmenų namų ūkiui per metus.

Visoje Vokietijoje ši suma sudaro daugiau kaip 20 milijardų eurų.

Kitose Vakarų Europos šalyse padėtis panaši.

Nenuostabu, kad Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Austrijoje ir Vokietijoje daugėja žmonių, protestuojančių prieš maisto švaistymą. Savaip.

„Mainų vakarienę iš atliekų sugalvojome ne mes – mes tik perėmėme mūsų draugės Alice Planel idėją: ji jau nuo 2009 metų rengia mainų vakarienes Londone, kuriose ne kartą dalyvavome”, – pasakoja S. Meiwes.

Idėja plinta sparčiai, ir ne tik Vokietijoje.

Pačios merginos jau ruošiasi į Libano sostinę Beirutą, nors oficialios vakarienės datos dar nepaskelbė.

O pirmoji mainų vakarienė Berlyne vyko praėjusių metų spalio viduryje S. Teitge bute – į ją užsiregistravo daugiau svečių, negu prie stalo buvo vietų.

Bet susitikimas galėjo ir neįvykti – mat merginos pavėlavo parsigabenti iš turgaus maisto produktų: nors ir buvo iš anksto susitarusios su prekiautojais, organizacijos „Berliner Tafel” aktyvistai atvažiavo anksčiau ir susirinko viską, ką galėjo.

„Berliner Tafel” – organizacija, kuri jau ne pirmus metus surenka atliekamus maisto produktus iš Berlyno turgų, maisto parduotuvių ir restoranų ir išdalija skurstantiems. Ji – organizacijos „Deutsche Tafel”, turinčios 900 filialų visoje Vokietijoje, dalis.

„Londone modelis kaip tik keičiasi – mainų vakarienės organizatoriai bendradarbiauja su paramos skurstantiems organizatoriais”, – apgailestauja S.Teitge. Mat Berlyne dvi maisto atliekų surinkėjų grupės – vis dar konkurentės.

Tą vakarą, kai abi merginas aplenkė „Berliner Tafel” aktyvistai, joms liko tik duona, pasukos ir ekologiškos slyvos.

Teko suktis ir žaibiškai susirasti daugiau, kad sugebėtų pamaitinti 22 svečius.

„Tai, ką mes darome, turi simbolinę reikšmę: nemanau, kad mainų vakarienė iš esmės išspręs problemą, bet taip galime atkreipti dėmesį į maisto švaistymą ir pabandyti pakeisti tai, kas vyksta”, – savo veiklos svarba įsitikinusi S. Meiwes.

Tačiau mergina pripažįsta, kad kova su maisto švaistymu – tik 50 procentų akcijos sėkmės. Kita pusė – bendravimo džiaugsmas. Sėdėdami prie bendro stalo svečiai kalbasi: pradeda kalbą dažniausiai nuo valgiaraščio ir baigia apie politiką, keliones, skaitytas knygas ir naujausią techniką.

Berlyne svečiai už vakarienę paprastai moka po 4 eurus. Papildomai rengėjos prašo paaukoti kelis ar keliolika eurų – jie atitenka organizacijoms, organizuojančioms tinkamą maisto produktų panaudojimą.

Pinigai už pirmąją vakarienę atiteko „Slow Food” Vokietijos filialui.

410 eurų, kuriuos kovo mėnesio viduryje paaukojo svečiai per surengtą penktąją vakarienę Kroicbergo turgaus halėje, atiteko Berlyno Šarlotenburgo sodininkų mokyklai „Isle Demme”, kurioje mokoma ekologiškai auginti daržoves.

Jau antrąją Berlyno mainų vakarienę aplankė garbingas svečias – austras režisierius Valentinas Thurnas.

Savo dokumentiniame filme „Taste the Waste”, pasirodžiusiame Vakarų Europoje praėjusį rudenį, jis nufilmavo ne tik maisto švaistymą visko pertekusioje Vakarų visuomenėje, bet ir keletą teigiamų pavyzdžių – bitininkus Niujorko centre ir ūkininkus, pardavinėjančius šviežutėles daržoves už 50 centų.

Filmas privertė susimąstyti daugelį. Nuo jo pasirodymo Vokietijoje vis garsėja balsai, raginantys atsikvošėti ir paklausyti specialistų.

„Beje, produktų suvartojimo data nėra galiojimo data – daugumą produktų, išskyrus mėsą, žuvį ir kiaušinius, galima valgyti ir pasibaigus nurodytai datai”, – teigia Šiaurės Reino-Vestfalijos vartotojų apsaugos organizacijos maisto ekspertas Frankas Waskowas.

Gal todėl laiko pulsą užčiuopė ne tik mainų vakarienės aktyvistės: apie maisto švaistymą vis garsiau prabyla ir Vokietijos politikai.

„Gyvename pertekliaus visuomenėje, kurioje tiesiog švaistomas maistas, – metas keisti sąmonę ir imti labiau vertinti maisto produktus”, – prieš porą dienų paragino Vokietijos maisto, žemės ūkio ir vartotojų apsaugos ministrė Ilse Aigner.

Lengviausias būdas nešvaistyti – mažiau pirkti ir valgyti.

Ministrė Bundestage žada suvienyti skirtingas politines grupuotes kovoti su maisto švaistymu. Gali būti, kad diskusijos netrukus taps naujais įstatymais ir normatyvais.

Jungtinės Tautos ir Europos Sąjunga, neseniai Briuselyje surengusios kongresą „Paverskime maisto atliekas ištekliais” („Transforming Food Waste into a Resource”), nusprendė iki 2025 metų maisto produktų švaistymą sumažinti 50 procentų.

Nemažai maisto produktų Vokietijoje virsta atliekomis net nepatekę į parduotuvių lentynas – produktai apiplyšusia pakuote ir tie, kurių vartojimo laikas baigsis rytoj, automatiškai išmetami į prekybos centrų šiukšlių konteinerius, stovinčius greta jų.

Prekybos centrams neretai pigiau išmesti maisto produktus negu kuriam nors darbuotojui nurodyti skuduru nuvalyti aplietus grietinės indelius.

Todėl tokias maisto atliekas konteineriuose pastaruoju metu žvejoja ne tik benamiai ir bedarbiai, bet ir aktyvistai, protestuojantys prieš maisto švaistymą. Jie vadina save atliekų narais, konteineriautojais.

Apsiginklavę kišeniniais žibintuvėliais, guminėmis pirštinėmis ir maišeliais, konteineriautojai dažniausiai naktimis traukia prie atliekų konteinerių.

Pagrindinis jų motyvas – ne skurdas, o vartotojiškos, išnaudotojiškos visuomenės boikotas. Dažniausiai konteineriautojai pasisako ir prieš gyvūnų kankinimą bei pramoninę maisto gamybą.

Tačiau Vokietijoje konteineriautojai priversti slėptis nuo teisėsaugos: atliekų ir, rodos, niekam nereikalingų daiktų žvejojimas šioje šalyje laikomas vagyste. Teisiniu požiūriu atliekos priklauso prekybos centrui, o vėliau – utilizavimo įmonei.

Antra vertus, aktyvistus medžioja ir patys prekybos centrai – jeigu konteineriautojai apsinuodytų atliekomis, centrai gali būti patraukti baudžiamojom atsakomybėn.

Dažną šeštadienio vakarą, jau sutemus, Maxas Faberis ir Lukas Kobenas (tikrosios pavardės redakcijai žinomos) prisiveržia kalnakasių lempas ant kaktos, užsimauna gumines pirštines, užsimeta kuprinę ant pečių ir išsiruošia į medžioklę – prekybos centrą atokiame Vienos gyvenamajame rajone.

Tamsūs drabužiai slepia dvidešimtmečius nuo smalsių akių. Nors Austrijoje konteineriavimas nelaikomas vagyste ir už jį nebaudžiama, vaikinai slepiasi, kaip ir kiti jų bendraminčiai: vieniečiai tokių kaip jie nemėgsta.

Tačiau austrai išmeta daugiau maisto negu vokiečiai. Jie irgi stropiai rūšiuoja atliekas, taigi atliekų narams belieka pasiknisti biologinių atliekų konteineryje

„Kam pirkti, jeigu galima prisirinkti maisto nemokamai? Kam remti tą sergančią sistemą?” – klausia pašnekovai, jau ne pirmus metus pragyvenantys beveik vien iš atliekų.

Beje, abu vaikinai kilę iš pasiturinčių šeimų ir tikrai nebadauja. Konteineriavimas – jų pasaulėžiūra ir gyvenimo būdas. Ir pasišlykštėjimo jie nejaučia: žino, kad kirminai paprastai rausiasi konteinerių apačioje, o viršuje lieka apyšviežis maistas.

Kas kartą iš „medžioklės” jie grįžta pilnutėle kuprine, kurios turinys vertas maždaug 20 eurų. Nors viešos vakarienės jie neruošia, daržovių, vaisių ir jogurto užtenka prasimaitinti kelias dienas.

„Atliekų kiekis skiriasi sostinėje ir regionuose – Tirolyje per metus išmetama 110 kilogramų atliekų vienam gyventojui, Vienoje – trigubai daugiau: visoje Austrijoje vidutiniškai 175 kilogramai per metus, iš jų 6–12 procentų – dar valgomas maistas”, – teigia Vienos žemės ūkio universiteto biologė Felicitas Schneider.