Tiesa, apie plikomą kavą nekalbėsiu nė žodžio. Ar reikia? Visi ir taip viską žino apie lietuviškąją kavos klasiką. O štai pseudo “espreso” paskanintą įvairiais sirupais, kremais ir kitokiais plakiniais visada mielai kritikuosiu.
Bet šįsyk parašysiu apie gerą kavą. Apie pačią geriausią, kokią teko kada nors apskritai ragauti. Tai kava, dėl kurios verta sumokėti šimtą litų “Ryanair” už bilietą iki Romos.
Beje, kiek teko skristi, lėktuvai iš Vilniaus į Romą—visada sausakimši. Amžinasis miestas traukia. Galiu kirsti lažybų, kad aplankę privalomas Antikos ir baroko įžymybes iš “Google” sąrašo, lėktuvų keleiviai - visi iki vieno - anksčiau ar vėliau užduoda sau klausimą: “O ką mes dabar įdomaus valgysime ir gersime?”
Kadangi lietuviai - ne tik katalikiška, bet ir kavos religiją išpažįstanti tauta, siūlau pasižymėti svarbų kavos šventovės adresą: piazza Sant’Eustachio, 82 Roma. Nesurasti jo neįmanoma, nes šv.Eustachijaus aikštė yra greta dviejų absoliučiai privalomų Romoje aplankyti objektų - Navonos aikštės ir skylėtojo Panteono. Joje daugiau kaip tūkstantį metų stūkso to paties pavadinimo bazilika, pastatyta krikščionybės kelią suradusio pagonio Eustachijaus garbei.
Tiesa, jeigu kažkas galvoja rasti stiklu švytinčius kavos namus su nemokama “wireless” prieiga, kavos šventovės nė nepastebės. Caffè Sant’Eustachio labiau primena mažą barą, - Romoje tokių šimtai ir tūkstančiai. Įeikime. Ryte ir po pietų įeiti nebus lengva,-tiek čia grūdasi žmonių, kuriuos gan tiksliai apibūdina valstybės formulė SPQR (Senatus Populusque Romanus - Senatas ir Romos tauta).
Taip, taip, mielieji, šiame bare užminti ant kojos Italijos respublikos senatoriui tikimybė didžiulė, nes aukštieji parlamento rūmai yra vos už kelių žingsnių.
Svarbiausias kavos namų interjero akcentas - kavos aromatas. Galingas ir be jokių ceremonijų, jis per kelias minutes įsismelkia į plaukus, į drabužius, į būseną. Visa kita - kaip buvo 1938 metais, atidarant šią kavos įstaigą, taip ir liko. Jeigu norėsime ieškoti puošmenų, rasime daugybę įvairiausio dydžio ir amžiaus kavinukų, įskaitant autentišką muziejinį eksponatą - praėjusio amžiaus pradžios espreso kavos aparatą, kuris labiau primena karšto vandens boilerį.
Kiekvienos bažnyčios širdis- altorius. Kavos namų altorius - paslaptingas ir gerokai netvarkingas - kavos skrudinimo laboratorija bei sandėlys, kuriame sukrauti drobiniai maišai su egzotiškų kraštų pavadinimais. Caffè Sant’Eustachio šeimininką Raimondo Ricci sunku surasti - jis skraido tarp Romos ir atogrąžų. Jis pats ieško pupelių Brazilijoje, Gvatemaloje, Etiopijoje, Galapagų ir šv.Elenos salose. Iš šios vos 8 mylių ilgio salelės Atlanto platybėse veža arabiką, kuri stebina savo nuostabiu aromatu, neblogu “kūnu” ir tuo pat metu-švelniu skoniu.
Raimondo pats tą kavą išsirenka, nusiperka ir pats ją skrudina skrudintuvėje, kaitinamoje malkomis. Jokių distributorių ir tarptautinių prekės ženklų, išskyrus savo paties sukurtąjį geltoną Caffè Sant’Eustachio ženklą.
Italijos senatoriai, uždirbantys po 20 tūkst. eurų per mėnesį ir eiliniai mirtingieji ilgoje eilėje kasdien grūdasi, nes nori siurbtelėti legendos - miscela di Sant’Eustachio - šv. Eustachijaus kavos mišinio. Jo sudėtis,-neverta nė abejoti, -paslaptis.
Bet paragauti jos gali kiekvienas, kišenėje sukrapštęs 1 eurą 10 centų, kas yra 3 litukai ir 80 centų. Tiek kainuoja puodelis “Gran Crema”. Pasikartosiu: vien dėl šio gastronomijos kūrinio verta skristi į Romą.
Degustuojame “Gran Aroma”: jeigu nežinotume, kad čia arabika, nepatikėtume. Bet Caffè Sant’Eustachio nenaudoja jokių kitų kavos rūšių, išskyrus arabiką. Kreminė espreso putos kepurė - aukšta ir neįtikėtinai tvirta, tarsi ragautume kavą, kurioje labiau “groja” robusta. Užtat aromatas-švelnus, kone vaisiško skonio - tipiškas arabikai. Beje, visų besąlygiškai dievinama arabika turi vieną ne itin malonų skonio niuansą - rūgštingumą. Raimondo Ricci taip sudėlioja savo paslaptingąjį mišinį, jog rūgšties beveik ir nesijaučia.
Reziumė: espreso vertė ir džiaugsmas vartotojui - jo kremingoji puta. Kuo ji tvirtesnė, aliejingesnė tuo didesnis espreso kavos teikiamas malonumas. Priešingu atveju geriau gerti arbatą. Ar dažnai tenka kremingu espreso puodeliu pasimėgauti Lietuvos baruose? Tai klausimas, į kurį galėtų atsakyti šios rubrikos skaitytojai. Caffè Sant’Eustachio kava “Gran Crema” stebina aromatu ir nepaprastai tiršta puta, kurią galima kabinti šaukšteliu.
Norintys išsivežti iš Romos kvapnųjį šv.Eustachijaus kavos namų aromatą ir mišinio paslaptį gali nusipirkti maltos kavos indelį (250 gr-7,5 euro arba 28 litai) arba čia pat skrudintų pupelių (kilogramas - 24 eurai arba 83 litai).
O štai ir pats Raimondo Ricci! Pasinaudokime gera proga ir paklauskime šio kavos žmogaus, ką jis galvoja apie Lietuvoje giliai giliai įsišaknijusį tikėjimą esą espreso kava yra stipri. O stipri todėl, kad joje esą grynu pavidalu kliuksi kofeinas. Raimondo nesistebi mano klausimu. “Žmonės paprasčiausiai painioja kavos konsistenciją ir kofeino kiekį”.
Šis mažakalbis kavos burtininkas neatrodo net panašus į italą - tokį, kokį mes esame matę filmuose. Arba “Costa Concordia” katastrofoje. Labai jau rimtas. Bet į jo žodžius verta įsiklausyti tiems, kurie visą gyvenimą tikėjo: kuo skystesnė ir vandeningesnė kava, tuo mažiau joje kofeino. Iš tikrųjų, mielieji, yra atvirkščiai. “Maestro, kodėl?”- klausiu Raimondo. Kavos šventikas iš šv.Eustachijaus aikštės kofeino problemos nemistifikuoja. “Kofeinas mėgsta vandenį. Kuria prasme? Kofeinas labai gerai tirpsta vandenyje. Įsisunkia į jį. Žodžiu, kuo daugiau vandens - tuo daugiau teks išgerti kofeino”.
Tad kitą kartą akimis matuodami espreso kavos “stiprumą” neapsigaukite. Linkėjimai iš piazza Sant’Eustachio.