Vokiečių mąstytojas Ludwigas Andreas Feuerbachas, reikšmingo filosofinio veikalo „Mintys apie mirtį ir nemirtingumą” autorius, matyt, ne veltui prasitarė: „Žmogus yra tai, ką jis valgo.”
Italų politikai šią magišką filosofinės gastronomijos formulę pritaikė ideologiniams reikalams: politikas yra tai, ką jis valgo. Namuose ir viešai.
Romoje vis labiau įsigali nauja politikos tradicija – gastrokratija. Žmonės turi žinoti, kokias idėjas remia jų renkami politikai. Bet turi teisę žinoti ir ką jie valgo. Ir ką geria.
Taip, atrodytų, neišvaizdūs virtos dešros „mortadella” griežinėliai tampa politinės kovos simboliu, o raudonojo vyno taurė – politiniu manifestu. Maistas tampa politikos simboliais, politikos simboliai tampa maistu.
Parlamente – dešros ritualas
Legendinį romėnų karvedį Gajų Julijų Cezarį sąmokslininkai nužudė Romos Senate 23 durklo smūgiais. Italijos premjeras Romano Prodi buvo pašalintas iš valdžios parlamento salėje surengus „dešros ritualą”.
Beje, R.Prodi niekuomet nesislapstė nuo politinės gastronomijos. Jo partija buvo pavadinta „Alyvmedžiu”. O pigi virta dešra „mortadella” tapo savotiška kairiųjų premjero etikete.
Kai R.Prodi išdavė sąjungininkai komunistai ir jis pralaimėjo lemiamą balsavimą dėl pasitikėjimo, parlamente buvo dalijami ne ginklai, o virta dešra.
Silvio Berlusconi koalicijos deputatai darbo vietose kėlė į viršų plonyčius virtos dešros, pagardintos pistacijomis, griežinėlius, juos pasimėgaudami rijo ir šaukė „mortadella finita”.
Tokia gastronominio teroro akcija pašaliniam stebėtojui galėtų atrodyti kaip politinės kultūros trūkumas. Bet italams tai nerūpi: „Na, ir kas, užtat politika Romoje yra emocinga. Ir su prieskoniais.”
Patiekalus būtina deklaruoti
Būtent politinės kultūros reikalavimai Italijoje partijų lyderius verčia deklaruoti ne tik pajamas, bet ir mėgstamiausius patiekalus.
Buvęs premjeras kairysis Massimo D’Alema yra rizoto su baravykais mėgėjas. Dešiniųjų nacionalinio aljanso atstovas Ignazio La Russa per partijos forumus pats gamina makaronus su baklažanais.
Praėjusią savaitę iš nacionalistinės Šiaurės lygos vadovo posto pasitraukęs Umberto Bossi mėgo rengti masinį kukurūzų košės „polenta” valgymą.
Kai vienas ar kitas politikas atsiduria valdžioje, jo gastronominiai simboliai tampa oficialiais galios ženklais.
Tačiau jie tiesiogine prasme nukreipiami prieš partijos lyderį tais momentais, kai valdžia pradeda slysti iš rankų. Būtent taip ir atsitiko premjero kėdę praradusiam R.Prodi.
Politiniai ginčai prie stalo
Žinomas italų virtuvės kritikas žurnalistas Davide Paolini Milane prieš kurį laiką surengė specialų seminarą tema „Valgyti ir gerti. Dešinė, kairė”.
Po teorinių diskusijų surengta vakarienė – jos metu kiekvienam dalyviui buvo aiškinama, kaip tam tikros gastronominės simpatijos atskleidžia tiesiog instinktyvų valgytojo polinkį prie vienos ar kitos partijos.
Atrodo, kad italas viso labo sako „man skanu” arba „man neskanu”, o iš tiesų politikuoja.
Mat šalies politinės gastronomijos žinovai seniai aptiko tam tikrų dėsningumų: sviestas patinka dešiniesiems, alyvuogių aliejus – kairiesiems. Kava – dešiniesiems, arbata – kairiesiems. Paprasta bulvė – kairiesiems, o bulvių piurė – jau dešiniesiems. Ir taip toliau.
Priešprieša – ir dėl vyno
Vienas labiausiai ideologizuotų gėrimų, žinoma, yra vynas. Paskutinės vakarienės metu Jėzus kvietė gerti raudonojo vyno – tai pralieto kraujo simbolis.
Kita vertus, ir kai kurios Kristaus idėjos labai patinka Italijos komunistams.
Todėl raudonojo Toskanos „chianti” taurė – tai duoklė kairiesiems ir jų ideologijai. O kaipgi kitaip: piktų ir maištingų taninų pritvinkęs vynas kvepia klasių kova.
Tačiau buvęs Italijos premjeras milijardierius S.Berlusconi tokio niekada negertų.
Garsus italų komikas Giorgio Panariello pusiau juokais, pusiau rimtai pasakoja: „Kartą mane pasikvietė Silvio. Stabtelėjau greitkelyje „Autogrill” užkandinėje ir nupirkau du butelius raudonojo Toskanos „chianti”, nes juk negali eiti į svečius tuščiomis rankomis.
Duris man atidarė pats S.Berlusconi. Kai įteikiau šeimininkui vyną, jis įdėmiai žvilgtelėjo į etiketę ir pasakė: „O šituos tai teks šunims atiduoti.”
Komikas G.Panariello vaizdžiai paaiškino, kad Toskanos vynas partijos „Pirmyn, Italija” kūrėjui ypač netinka, nes Toskanos regioną valdo kairieji.
Matyt, neragautų šis turtuolis ir Bartolo Mascarello ūkio 1999 metų raudonojo vyno „barolo”.
Beje, šis vynas – brangus ir italų proletarai tokio negeria, todėl S.Berlusconi jis gal ir tiktų, bet viską gadina etiketė, kurią sugalvojo pats vyndarys.
B.Mascarello pavaizdavo raudonų plytų sieną, o ant jos užrašė vyno pavadinimą „No barrique, no Berlusconi” (išvertus iš italų k. – ne – statinėms, ne – Berlusconi).
Italų milijardierius ir visi dešinieji geria baltąjį vyną, nors jis ir nutolęs nuo krikščionybės ritualų. Yra žinių, kad mėgstamiausias S.Berlusconi vynas yra Apeninų kalvose spaudžiamas „Pignoletto”.
Tiesa, yra viena blogybė: šis vynas gaminamas Bolonijos apylinkėse, o Bolonija, kaip žinoma, irgi amžinai „raudona”.
Tačiau šį nemalonų baltojo vyno ideologinį prieskonį nusveria kitas, daug svarbesnis: „Pignoletto” spaudžia „mėlynojo” kraujo asmuo – grafas Francesco Cavazza Isolani.
„Pirmyn, Italija” rinkimų plakatai irgi mėlynos spalvos.
„Prosecco” prieš „lambrusco”
Vyno rinkos pasidalijimą tarp dešiniųjų ir kairiųjų lemia ne tik tradicijos, vyno skonis, bet ir politinė geografija. Visi svarbiausi Italijos regionai, kuriuose spaudžiamas geriausias raudonasis, yra „raudoni”: Pjemontas, Toskana, Umbrija, Emilija-Romanija, Apulija.
Tuo tarpu Lombardija, Venetas, Friulis, Pietų Tirolis, kuriame šeimininkauja S.Berlusconi „Pirmyn, Italija” arba U.Bossi Šiaurės lyga, gamina ir geria puikų baltąjį: „prosecco”, „franciacorta”, „soave”, „pinot grigio”.
O kas būna, kai įvyksta politinė išdavystė? Kai tam tikrą spalvą deklaravęs politikas nutaria jos išsižadėti?
Be abejo, tokiu atveju jam tenka keisti ir vyną.
Taip, pavyzdžiui, atsitiko buvusiam artimiausiam S.Berlusconi sąjungininkui – Nacionalinio dešiniųjų aljanso lyderiui Gianfranco Fini. Jis, kaip ir kiti dešinieji, gerdavo tiktai baltąjį vyną.
Bet dešiniųjų dienraščio „Libero” vyriausiasis redaktorius Vittorio Feltri pažymėjo, kad Italijos žemųjų parlamento rūmų pirmininko postą dabar užimantis G.Fini vis dažniau pakelia taurę raudonojo putojančio „lambrusco”.
Patvirtindamas spėjimą, G.Fini redaktoriui nusiuntė paragauti dėžę šio vyno.
„Libero” vadovas į tai atsakė baltojo vyno salve. Dėžė „prosecco” turėjo priminti paklydėliui jo ideologines pažiūras ir įsipareigojimus. Tačiau jau buvo per vėlu: G.Fini ir dešiniųjų koalicijos „Laisvės tauta” keliai išsiskyrė.
Virėjai pataikauja politikams
Italijoje politines rietenas dažnai lydi gastronominiai karai. Partija – prieš partiją, vynas – prieš vyną. Ideologija – prieš ideologiją, patiekalas – prieš patiekalą. Lyderis – prieš lyderį, vieno restorano vyriausiasis virėjas – prieš kito restorano vyriausiąjį virėją.
Taip, taip. Virtuvės kūrėjams kartais irgi tenka nusiimti prijuostes ir politikuoti. Arba politikuoti tiesiog virtuvėje. Jei yra dešiniųjų vynas ir kairiųjų vynas, vadinasi, yra kairiųjų virėjai ir dešiniųjų virėjai.
Pavyzdžiui, Gianfranco Vissani, kuriam suteiktos dvi „Michelin” gurmanų gido žvaigždės. Šis virėjas yra artimas Demokratų partijos veikėjo Massimo D’Alemos draugas.
Buvusį Italijos premjerą garsus kulinaras konsultuoja gastronominio įvaizdžio klausimais, rašo į kairiųjų savaitraščius.
To niekada nedarytų viena „Michelin” žvaigžde paženklintas Romos virėjas Antonello Colonna. Jis puikiai išmano gastronominę simboliką ir sako, kad keptas paršelis yra dešiniųjų maistas, o garuose troškintos cukinijos – kairiųjų. A.Colonnos sukurtus patiekalus dievina Romos ultradešinysis aljansas ir buvę fašistai.
Asmeninis S.Berlusconi virėjas Michele Persichini irgi yra ideologiškai patikimas, nes dirba pas milijardierių jau dvidešimt metų. Jis žino, ką mėgsta turtuolis, bet dar geriau žino, ko nemėgsta.
Ekspremjero priešai politikoje – komunistai, o lėkštėje – česnakai ir svogūnai.
Tiesa, kairieji įtaria, kad aitrių prieskonių jis nekenčia ne dėl politinių motyvų, o dėl širdies reikalų. Juk Silvio garsėja galantiškais nuotykiais su moterimis, o česnakai užkariauti dailiosios lyties nepadeda.
Taikos sutartis – su koše
Italijos politika – temperamentinga. Politikai dažnai ir emocingai kivirčijasi, bet paskui nuoširdžiai susitaiko. Ir vėl – prie stalo.
Pati įspūdingiausia gastronominė taikos sutartis buvo pasirašyta Romos širdyje, Montečitorijaus aikštėje. Susitaikyti tuomet nutarė Romos meras Gianni Alemanno ir Šiaurės lygos lyderis U.Bossi.
U.Bossi ne kartą yra įžeidęs Italijos sostinę, išvadinęs ją vagių ir korupcijos lizdu. Bet kartą jis ėmė ir peržengė ribą, nes išsityčiojo iš antikinės Romos simbolio – lotyniškos sanrumpos SPQR.
Ši santrumpa slepia frazę „senatus populusque romanus” – senatas ir Romos tauta.
Bet U.Bossi pateikė savo versiją: „Sono porci ques ti romani.” Išvertus tai reikštų „tie romėnai yra kiaulės”.
Iki širdies gelmių įžeista Roma sukilo prieš šiauriečius. Pilietinis karas nekilo, bet nedaug trūko. Tačiau galiausiai visi karai anksčiau ar vėliau baigiasi taikos sutartimi.
Kai U.Bossi atsiprašė sostinės, Romos meras pasiūlė taiką įtvirtinti gastronomiškai.
Aikštėje buvo sustatyti stalai. Šiauriečiai valgė tradicinį Lacijaus regiono patiekalą – jaučio uodegos troškinį „coda alla vaccinara”. O Romos valdžia ragavo tipišką Veneto srities valgį – kukurūzų košę „polenta”.
Badauti – nerimta
Taigi italai tikrai sutiks, kad žmogus yra tai, ką jis valgo. Politikas – juo labiau. Bet pasitaiko ir tokių politikų, kurie savo ideologines pažiūras išreiškia nieko nevalgydami.
Pavyzdžiui, Italijos radikalų partijos lyderis Marco Pannella. Šis veikėjas politikuoja skelbdamas bado streikus. Vieną po kito. Pastarąjį kartą 81 metų M.Pannella badavo beveik tris mėnesius – toks buvo jo protestas prieš Italijos teisingumą.
Tiesa, šalies moterys bado streiko nelaiko rimta politika. Pirma, tai pernelyg panašu į madingą reiškinį, kurio pavadinimas – dieta. Antra, kurį laiką pabadavę politikai vėl išalksta.
„Slow Food” įkūrėjas C.Petrini: „Maistas – rimta politika”
Šimtą tūkstančių planetos gyventojų vienijančio gastronomijos judėjimo „Slow Food” kūrėjas Carlo Petrini (nuotr.) pripažįsta: „Taip, apie maistą ir vyną pastaruoju metu daug šnekama. Šios temos yra mūsų kultūrinių, ekonominių, socialinių diskusijų tema.”
C.Petrini nuomone, susiklostė tam tikra gastronominių vertybių sistema. Pavyzdžiui, Italijoje kairieji politikai, intelektualai ilgą laiką teigė, kad kalbėti apie maistą yra kone amoralu. Per pastaruosius dvidešimt metų šis požiūris pagaliau pradėjo keistis.
Dešinieji politikai tam tikrais gastronominiais simboliais mielai naudodavosi, kai prireikdavo sužadinti savojo elektorato nacionalistinius instinktus.
„Ir vis dėlto, kalbėdami apie maistą, politikai kažkodėl pamiršta tuos, kurie tą maistą gamina – žemdirbius ir šiaip ūkininkus”, – tvirtina C.Petrini.
„Slow Food” judėjimo vadovo nuomone, Italijoje toks požiūris, matyt, susiklostė todėl, kad pokario metais suklestėjo sunkioji pramonė, statybos, o žemės ūkis kažkodėl tapo gėdingo atsilikimo simboliu. Todėl rinkimus laimėjusios partijos į žemės ūkio ministro kėdę paprastai siųsdavo politiką, kuriam nebūdavo lemta vadovauti labiau prestižinėms ministerijoms.
„Aš manau, kad pagaliau, matyt, atėjo laikas pripažinti, kad tarp Europos vertybių minėti reikia ne tik krikščionybę, bet ir žemdirbiškąją europiečių prigimtį. Stenkimės, kiek įmanoma, šito nepamiršti”, – tvirtina C.Petrini.