„Remus“ Trakuose: lengvai ir užtikrintai, kaip irklu per vandenį

Dabar ten yra dar ir Apvalaus Stalo Klubas, su didele reputacija ir ambicijomis. Tačiau šį kartą atvažiavome į mažiau žinomą restoraną, kurio pavadinimą mažai kas prisimena, nes tie, kas žino, dažniausiai vadina tiesiog „tuo irkluotojų restoranu“.

Restoranas „Remus“ yra jau už Trakų, dar vis Karaimų gatvėje, bet jau važiuojant link Vievio. Interjeras - geriausia būtų sakyti, kad angliškas, nors Anglijoje irkluotojų klubai turbūt santūresni. Bet čia gražiau.

Su irklavimo klubais mano santykis apskritai keistas. Netoli Caversham'o, kur gyvenau daug metų, kol manęs ieškojo policija Lietuvoje, prie Temzės yra toks nežmoniškai brangus ir mandras miestukas, Henley-on-Thames, kur kasmet vyksta irklavimo regatos, ir ne bet kokios, bet tokios visokios irklavimo regatų motinos.

Pagal Henlio irklavimo klubo nuostatus kažkada buvo sukurtas Tarptautinis Olimpinis Komitetas su savo taisyklėmis ir principais, taip kad ne šuns papas. Henlyje buvo baisiai gera vaikų žaidimo aikštelė (su zip wire šliuožimo viela, jei kas žino), ant pievos prie Temzės galima buvo valgyti piknikus, ir vaikščioti palei upę, dairantis į namus su valčių garažais, nes namai ten buvo ne po milijoną, bet po penkis.

Tai va, ten yra irklavimo muziejus, kuris yra didelis, prabangus ir man ganėtinai nuobodus. Tačiau ten absoliučiai puikios posėdžių salės, kurias esu samdęs darbo konferencijoms ir away-day renginiams.

Bet čia aš nukrypau (kaip ir) nuo temos. Pats restoranas parbloškė. Per vėlyvus šeštadienio pietus, be mūsų, buvo tik neskubanti labai solidžių žmonių kompanija, o mes gavom sau patys vieni visą antrąją salę.

Prasidėjo viskas gerai, ir toliau ėjo geryn. Aš retai pradedu rašyti apie restoranus nuo aptarnavimo, bet čia istorija to nusipelno. Padavėjas žinojo patiekalus iki sudėtinės dalies, ir turėjo nuomonę, ir galėjo rekomenduoti; ir pamatęs, kad mums patinka kalbėtis apie maistą (o mums patinka kalbėtis apie maistą - buvome iš Laukinių žąsų atėję trise, ir visi buvome savo srities), išmaniai ir detaliai aptarinėjo meniu, ir aš galvojau, kad tas žmogus yra padavėjas, kokių Lietuvoje yra labai, labai nedaug.

Jis atsakė už viską ir buvo aiškus ryšys tarp virtuvės ir stalo. Aš mačiau, kaip jis skaitė mūsų mintis ir transliavo šefui, o tuo pat metu skaitė šefo mintis, ir perdavinėjo mums, ir todėl tai buvo tokie pietūs, kuriuos paskui prisimeni kaip patirtį.

Prasidėjo nuo šviežiai keptos duonelės su česnako sviestu. Aš paprastai bambėdavau dėl tos išmonės: ateini alkanas, atneša buločkų su sviestu, tai prisiėdi sau skaniai, išgeri vyno butelį, ir jau daugiau nieko nebereikia. Bet čia, velnias, jos buvo vertos nuodemės, dviejų nuodėmių ir net gal trijų. Bet susilaikėme ir suvalgėme po vieną, nes susirinkome ne pilvo kimštis, o rimtai valgyti.

Avokado užkandis buvo ištisa įvairių skonių ir poskonių gama, susiliejanti į vieną gerą potyrį gomuriui. Tai pesto padažu apipilta kepto avokado puselė, gausiai pagardinta marinuotais raudonojo svogūno žiedais, patiekiama su vyšniniais pomidorais ir apibarstyta parmezano drožlėmis ir kedro riešutais.

Užtat nuo karamelizuotos šoninės salotų su keptais pankoliais absoliučiai nurovė stogą. Aš - ne salotų žmogus. Man salotos patinka retai. Aš ėdu steikus ir burgerius, ir pastą, bet čia buvo Salotos iš didžiosios raidės. Aš pasakiau, ir nebijau to pakartoti, kad paskutinį kartą tokias salotas valgiau beveik prieš metus Pasadenoje, Kalifornijoje.

Tai šiaip jau yra varškės sūrio pyragų restoranas (vienas tinklo restoranų), kuris garsėja tuo, kad išskraidina lankytojus į kosmosą nuo savo neįtikėtinų pyragų, bet mane jis pavėžino kaip kokiu bent jau viršgarsiniu konkordu iki stratosferos ir atgal būtent savo salotomis, nuo kurių išmušė saugiklius. Tas salotas prisimenu, kaip prisimenu karščiausius kulinarinius momentus, kurių gyvenime buvo ne tiek jau ir daug.

Dabar „Remus“  Trakuose vėl kirto per saugiklius savo salotomis. Šoninės sūrumas su medaus padažo saldumu ir traškiomis Romaine salotomis ir itališkų orkaitėje keptų pankolių švelnumu buvo rafinuotas, išgaląstas kaip japonų šefo sašimio peilis, kulinarinis standartas: toks patiekalas, pagal kurį dar ilgai matuosis kiti.

Antram patiekalui paprašiau kiaulienos kepsnelių (medaljonėlių) alaus padaže. Kas man pačiam buvo keista, nes kiaulienos beveik nevalgau, išskyrus kokią rūkytą dešrą arba Parmos kumpį, na, dar kokią šoninę ar lašinius prie degtinės namie, o karbonadus jau kadais kada užrišau.

O štai dabar - šmaukšt - ir sugalvojau. Ir jie nenuvylė, nors galiu įsivaizduoti, kad tikrai ne kiekvienam („čia mėgėjui“, kaip sakė padavėjas). Kiauliena buvo sausa (net jei nuotraukoje ji kažkiek blizga, bet patikėkit mano žodžiais), ir alaus padažas buvo labai intensyvus, sūrus ir kažkuo net primenantis sojos padažą japonų virtuvėje. Nė gramo riebalų.

Tikrai ne kiekvienam, ir juo labiau ne kiekvienam lietuviui, nes lietuviai labai mėgsta, kad būtų su visokiais lašinukais ir skūrytėmis. O čia buvo kažkaip labai santūru, na, lyg japonų virtuvėje. Kažkuo priminė rafinuotus, apysausius maisto kąsnelius iš kokios Tokijo yakitoria, kur alų jais užkanda japonų salarymen, ofisų tarnautojai. Tik ten dažniau būna vištiena ant iešmelio sojos padaže, bet irgi viskas švaru ir jokių lašinukų ir skūrelių.

Dar vienos  „Laukinių žąsų“  vertintojos užsakyta vištienos filė su baravykų padažu – tobulai įvykdyta klasika. Vištienos krūtinėlė minkšta ir sultinga, vietomis apkepta iki rusvumo, aplieta baravykų ir grietinėlės padažu, patiekta su ryžių, surištų kažkokiu labai gero skonio balkšvu padažu, bokšteliu.

Šalia – a la ratatulės bokštelis iš raudonosios paprikos, cukinijos ir vyšninio pomidoro. Tačiau ši ratatulė man daug skanesnė už originalų skystą troškininį jos variantą. Keptos daržovės standžios ir neperkeptos, bokštelyje kiekviena jų turi savarankišką ir išskirtinį vaidmenį ir skonį.

Iš esmės – labai geras, švelnus ir ramybę skleidžiantis patiekalas, nė vienos agresyvios ar iššaukiančios natos. Vištieną paruošti ant grotelių yra sunkiau, nei atrodo - ir būtent todėl visur tiek daug jos nesėkmingų įvykdymų, kad jau nebesistebi dar viena blankia interpretacija. O čia nebuvo blanku, čia buvo intensyvu ir išbaigta.

Jūros gėrybių troškinys buvo patiektas Viduržemio jūros regiono šalims būdingame pomidorų padaže, kuriame buvo galima išskirti pavienius pomidorų gabalėlius (noriu pasakyti, kad jis nebuvo pagamintas iš piurė ar pomidorų pastos) ir labai gausiai pagardintas česnaku ir čiobreliu.

Bendras skonis geras ir gana autentiškas, tarp lėkštėje patiektų jūros gėrybių – midijos, krevetės ir aštuonkojai. Tiesą sakant, pastarieji man pasirodė šiek tiek per kieti. Troškinys buvo patiektas su iki trapumo paskrudintomis dviem česnakinės čiabatos riekelėmis, ir tai, mano nuomone, buvo didžiausias šio patiekalo trūkumas, nes jei ta čiabata būtų buvusi šviežia ir minkšta, su ja būtų buvę galima išdažyti padažo likučius. O toks padažas privalo būti dažomas, nes taip jau yra, ir nieko čia nepadarysi.

Desertą ėmėme tik vieną - šokoladinį tešlainį brownie, minkštą ir švelnų kaip koks jaukus saldus grybas, pilną tiršto karšto šokolado. Gerai, kad nemėgstu desertų ir ypač šokoladų, nes būčiau užsakęs tokių kelis, ir ar čia būtų gražu? Bet net nemėgstančiam šokolado tai buvo šiltas ir jaukus dalykas.

Nenuvylė (nė kiek) ir kava, bet jau gana čia pagyrų, nes viskas pradeda atrodyti neobjektyvu. Kad nors prisigėrę būtume, bet su tuo išgėrimu nelengva: tik po taurę balto vyno (pilstomas iš baltųjų buvo tik prancūziškas Chardonnay, nors ir ne perdaug ąžuolinis, bet ir nė kiek neįsimintinas, bet kur tau bus pilstomas įsimintinas, dar to nebuvo, Italijoje ir toje nebūna šito), nes juk kažkaip reik namo į Vilnių automobiliais parsirasti.

Čia ir yra tų Trakų nelaimė: į Vilnių taksi važiuoti galima, bet greičiausiai be kokių 70 Lt nė negalvok namo parsirasti (o juk dar ir į pačius Trakus reikia atvažiuoti), tai arba būk malonus nakvok, arba jau tada traukiniu, kas gal šiek tiek atvėsins visą prestižinio valgymo įspūdį.

Nes pats įspūdis, neabejoju, bus tikrai. Tai vienas labiausiai išbaigtų restoranų, kuriuos kol kas yra tekę matyti Lietuvoje, su labai mažai tobulintinų vietų virtuvėje, aptarnavime ar interjere (tik gal pakeiskit šviestuvą palubėj, kai galėsit - nes labai jau atrodo kaip pigus provincijos prabangos atributas, nors galbūt ir brangiai kainavo). Retai kada norisi taip iš peties duoti penkias žąsis iš penkių galimų. Iš peties, kaip irklu per vandenį. 

Trise, su trimis taurėmis vyno, pravalgėme 232 Lt., plius arbatpinigiai.