Gastronominiai reportažai: kodėl jums turėtų rūpėti alyvuogių aliejaus skandalas?

Paulius Jurkevičius
Prieš kurį laiką dienraštis „Lietuvos rytas“ išspausdino mano straipsnį „Etiketė - itališka, o alyvuogių aliejus iš Ispanijos ir Afrikos“. Jį buvo galima aptarti ir portale lrytas.lt.
Nežinau, kokį alyvuogių aliejų ji naudoja, bet kartumas nėra aliejaus skonio yda.
Daugiau nuotraukų (1)
Ruošdamas šį straipsnį aptariau problemą su pripažintu alyvuogių aliejaus žinovu - Marco Oreggia, kuris kasmet leidžia geriausių pasaulio alyvuogių aliejų gidą. Taip pat įdėmiai peržiūrėjau, ką rašo Italijos spauda. Dienraštis „La Repubblica“ skyrė aliejaus aferai du didžiulius puslapius. Atgarsiai - neįtikėtinai emocingi. Vartotojai pasiuto: Kaip mes, italai, didžiuojamės sveikatos ekstraktu - tyru alyvuogių aliejumi, o kažkas veža laivais, cisternomis pigų daiktą iš Tuniso ir parduoda kaip itališką?
Rezultatas? „Monini“, „Carapelli“ ir kiti gigantai savo perpilto aliejaus kainas sumažino perpus. Dabar prekybos centre Romoje litro butelis kainuoja 2,5-3 eurus (8- 10 litų). Prokuratūra greitai pateiks konkrečius “gudruolių” vardus, bendrovių pavadinimus. To laukia tūkstančiai sąžiningų gamintojų, kurie iš kelių hektarų ploto giraitės derliaus išspaudžia tikrą skonio ir sveikatos nektarą, bet parduoda už 10-15 eurų.
Alyvuogių aliejaus fabrikantai eksportuoja savo produkciją ir į Lietuvą. Saviškiams vartotojams Italijoje jie priversti paaiškinti, kad aliejus - neaiškios kilmės. Ar paaiškina lietuviams? Ar etiketės vertime į lietuvių kalbą yra frazė „pagaminta iš Europos Sąjungos aliejaus“?
Ieškokime. O jeigu nerasime, tai žinosime, kad esame apgauti du kartus. Pirmą kartą tai padaro italų fabrikantai, nes nori įbrukti klastotę. Antrą kartą - savi prekybininkai, „nepastebėję“ ir neišvertę italų prisipažinimo.
Štai sąrašiukas bendrovių, kurios alyvuogių aliejų veža iš Ispanijos ir iš Afrikos, o parduoda kaip itališką stebuklą:
1. Monini. 2. Carapelli (ši bendrovė skelbėsi esant Italijos alyvuogių aliejaus gamintoja Nr.1, tačiau ją nusipirko ispanai). 3. Piero Coricelli. 4. Bertolli (įsikūrusi Florencijoje, bet priklauso ispanams). 5. De Cecco.
Permečiau akimis savo straipsnio komentarus ir sumaniau pakomentuoti komentarus. Tai gal šiek tiek neįprasta, bet tikiu, kad diskusija bus naudinga vartotojui. Beje, komentarų buvo ne tiek daug - 42, tačiau rašė žmonės, kuriems, matyt, ši problema aktuali. Ir kaip galėtų būti neaktuali: perka daiktą, moka už jį 25-30 litų, o tas daiktas iš tiesų vertas kokių 8-10 litų. Daugiausiai.
“Ignots” rašo: “Tai, kad sena naujiena: jau seniai visa Europa žino, kad Italijoje auginto aliejaus „Itališkame aliejuje“ gali būti 2 proc., o visas kitas gali būti iš Afrikos ir iš Azijos, bet jis vis tiek galės vadintis itališku, nes ES teisė tą leidžia”.
Leidžia, bet jau liepia (ir gana kategoriškai): pasakyti teisybę - iš savų alyvuogių išspaustas aliejus ar atgabentas iš užjūrio. Vartotojai gudrėja, jie suprato, ką tai reiškia. Suprato ir sąžiningi gamintojai, kurie aiškiai ant etiketės užrašo „Olio 100% italiano“. Artimiausiu metu bus, matyt, parengta nauja Europos Sąjungos reglamentacija dėl alyvuogių aliejaus kilmės.
Kitas skaitytojas netiki: “Nesąmonė parašyta, kad ispaniškas aliejus kainuoja 0,5 EUR už litrą. Juk tai biržinė prekė (kaip ir kviečiai, kuras, cukrus). Kaina už 1L svyruoja 1.60-1.70 Eur šiuo metu. Bet čia aliejus be butelio, be jokio transporto. Taigi kas rašė straipsni tai šiek tiek suklydo, kas liečia ispanus”.
Pateikiama kaina - 1,60-1,70 euro yra indeksuotas “iPOOL” vidurkis - visų parduotų Ispanijoje aliejų kaina, padalinta iš kiekio. Italų fabrikantai susiranda pigiausią ir parūpina jam dailų butelį ir etiketę.
„Alyvuogių aliejaus vartotoju“ prisistatęs komentatorius rašo: “Baikit skiedalioti, ispaniškas alyvuogių aliejus niekuo ne blogesnis už itališką,visa kita - tik sumanus prekybininkų triukas”. Hmm… Suprantu gerb. alyvuogių aliejaus vartotojo nepasitikėjimą prekybininkais ir jų triukais. Nuo jų galėtų išgelbėti tik vienas triukas: žinoti daugiau už juos.
Jeigu nėra kada domėtis, reikia nepagailėti beveik 100 litų ir kurioje nors „gurmė“ krautuvėlėje nusipirkti mažame ūkyje išspausto itališko aliejaus. Nereikia nieko studijuoti: tik pašildyti rankoje taurę, įkvėpti aromato ir paragauti… Pasikliaukite savo pojūčiais - jie daug ką pasakys.
Panašiai samprotauja ir „Emigrantė”. Pažeria konkrečių klausimų: „Nelabai suprantu, kodėl graikiškas ir ispaniškas aliejus yra prastesnės kokybės nei itališkas. Ar alyvmedžiai kitos rūšies, ar Italijos žemė mažiau užteršta nei Graikija ar Ispanija?Ar Italijoje saulės daugiau nei Tunise?Kuo pvz, skiriasi itališkas apelsinas nuo graikiško?Teko būti Italijos šiaurėje, Lombardijoje, tai alyvmedžių plantacijos ir vynuogynai auga maždaug metro atstumu nuo autostradų ir kitų kelių, kur per dieną pravažiuoja milijonai automobilių …”
Neverta skirstyti apelsinų į graikiškus ir itališkus. Pripažįstu: toks aliejaus skirstymas „pagal tautybę” yra neteisingas, daugiau žurnalistinis štampas. Tiek apelsinus, tiek aliejų, tiek vyną geriau skirstyti pagal rūšį. Pavyzdžiui, Sicilijos apelsinas „tarocco” - unikalus, violetinės spalvos vaisius.
Nėra ir itališko alyvuogių aliejaus - yra Sicilijos, Toskanos, Apulijos aliejų rūšys “cultivar”. Italija garsėja tuo, kad šioje šalyje yra 500 alyvuogių rūšių. Ispanijoje—apie 50, iš jų tik 5-6 naudojamos spausti aliejų. O štai ūkiai - priešingai: Italijoje jie yra labai maži, jų daug. Ispanijoje - labai dideli, jų mažai. Kitaip tariant, susiduria du rodikliai: vienoje pusėje įvairovė ir kokybė, kitoje - vienodumas ir kiekybė.
Vėl rašo „Vartotojas”: „Svarbiausia, kad tas aliejus būtų iš tiesų „extra virgin”, ir nesvarbu ar jis itališkas ar ne, o ypatingi gurmanai tegul sau perkasi aliejus pas ūkininkus. Šiaip alyvuogių aliejus sveikesnis dėl to ,kad ten yra nesočiosios riebalų rūgštys, visuose kituose- atvirkščiai…”
Klasikinis atvejis, kai žmogus įsivaizduoja, kad viską žino, o iš tiesų - nelabai. Tai, kad aliejus yra „extra virgin” - nebesvarbu. Tai viso labo reiškia, kad aliejus nėra rafinuotas ir tiek.
Magišku „extra virgin” įrašu fabrikantai ir mausto tokius menkai informuotus „vartotojus”. Tyro alyvuogių aliejaus kokybė priklauso nuo žaliavos—alyvuogių. Jos turi būti kuo greičiau - vos per kelias valandas nuskintos, nepernokusios, sveikos. Svarbi ir rūšis. Vienos - švelnios ir kvapnios, kitos - aitresnės.
Jeigu jaučiame skirtumą tarp „cabernet sauvignon” ir „shiraz” vynų, pajusime ir skirtumą tarp „taggiasca” ir „frantoio” rūšinio alyvuogių aliejaus. Niekalą pilstantys fabrikantai daro menkavertį “kokteilį”: suverčia į vieną katilą sveikas, supuvusias, sunokusias, pernokusias alyvuoges. Iš jų išspaustas aliejus „kvepia”riebalais, senais skudurais, pelėsiais.
Dėl sveikatingumo. Alyvuogių aliejaus jėga - polifenoliai, senėjimą, uždegimus, vėžinius susirgimus stabdančios medžiagos. Pramoniniame aliejuje fenolių beveik nėra. Jie paprasčiausiai žūsta.
„Kai tam pačiam kiekyje auginama kelis kartus daugiau alyvuogių medžių, jie gauna mažiau mineralinių medžiagų, prasčiau maitinasi iš žemės, tad alyvuogės turi mažiau gerų, naudingų žmogui medžiagų. Čia teigiama, kad Ispanijos laukuose tokiam pačiam plote auginama 3-4 kartus daugiau alyvmedžių, nei Italijoje”.
Fantastika! Neprisistatęs/čiusi komentaro autorius/autorė “emigrantei” trumpai ir tiksliai paaiškina tai, kuo skiriasi intensyvus - pramoninis ūkininkavimas nuo vienetinio mažo ūkio. Čia kaip su obuoliais iš močiutės sodo: jie žymiai naudingesni, sveikesni ir „tikresni” už vadinamuosius „sintetinius” - iš milžiniškų obuolynų.
Taip ir su alyvuogėmis: Ispanijoje viename ūkyje jų tiek daug, kad žmogaus rankoms prie jų prisiliesti nelemta. Almerijoje teko matyti alyvmedžių plantacijos - šimtai, tūkstančiai kvadratinių kilometrų. Ir nė gyvos dvasios! Žinoma, yra ir Ispanijoje pavyzdinių ūkių.
Ursė rašo: „Jei jau mūsų mažoj Lietuvėlėj yra gerų ir blogų gaminių, tai ar pagalvojo šitas rašinėtojas, kiek tokių Lietuvų telpa į taip niekinamą Afriką? Galima būtų bent minimaliai pasidomėti Šiaurės Afrika ir jos pramone , čia buvo minėtas aliejus iš Tuniso…”
Nė negalvojau suniekinti Afrikos. Su alyvuogių aliejumi, matyt, bus panašiai kaip ir su vynu: naujasis pasaulis varo į kampą Europos gamintojus. Ir gerai daro!
„O kodėl aliejus iš „Norfos”, „Maximos” būna kartus?“, - klausia Onutė. Nežinau, kokį alyvuogių aliejų ji naudoja, bet kartumas nėra aliejaus skonio yda. Atvirkščiai: kuo kartesnis ir aitresnis aliejus, tuo daugiau jame polifenolių, tuo jis sveikesnis ir geresnis, tuo šviežesnės alyvuogės buvo naudojamos jam išspausti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2026 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.