Po trejų metų buvo pagamintas pirmasis brendžio butelis ne tik Gruzijos, bet ir tuometinės Rusijos imperijos teritorijoje. Senos, vertingos brendžio atsargos galėjo gerokai nukentėti per Antrąjį pasaulinį karą. Aukščiausia Sovietų Sąjungos valdžia davė nurodymą visas spirito atsargas gabenti į frontą. Gėrimų kūrėjams tai buvo žinia, prilygstanti tėvo ir motinos mirčiai. Tuomet gamykloje dirbęs technologas Cicišvilis pasiūlė vadovui išeiti atostogų, o pats ėmėsi atsakomybės ir iš gamyklos buvo išvežtas tik 1939–1940 metų derliaus brendis. Dabar brangiausi „Sarajishvili“ kupažai daromi iš atsargų, sukauptų nuo 1930-ųjų, tačiau jau niekada juose nebus minėtų trejų derliaus metų brendžio. Brangiausiame gėrime „David Sarajishvili“ (nuotraukoje), sukurtame įkūrėjo 155 metų gimtadienio proga, tėra 1893 ir 1905 metų derliaus spirito. Butelis kainuoja apie porą tūkstančių eurų.
Į gruziniško brendžio istoriją yra įsipainiojęs net Winstonas Churchillis. „Papasakosiu vieną nutikimą. Tai vyko Jaltos konferencijoje, 1945-ųjų vasarį, kai Didžiosios Britanijos, Amerikos ir Sovietų Sąjungos vadovai dalinosi Europą. Stalinas sužinojo, kad Churchillis labai mėgsta konjaką, todėl pasiūlė surengti akląją degustaciją. Istorija byloja, kad tarp keleto konjako rūšių buvo ir mūsų bei armėnų brendžio. Churchillis geriausiu išrinko gruzinišką brendį. Kai tą istoriją pasakojau svečiams iš Ispanijos, jie į mane žiūrėjo labai įtariai, o galiausiai prisipažino, kad tą patį jiems jau pasakojo armėnai. Tik jų versijoje britų ministras pirmininkas savo favoritu išsirinko armėnišką brendį. Sukti tie armėnai“, – sukikena vyriausiasi įmonės technologas, technikos mokslų daktaras Davidas Abzianidzė.
Buvusioje postsovietinėje erdvėje „Sarajishvili“ žinoma kaip konjako gamykla, o Europos Sąjungoje – gruziniško brendžio. Vietiniai iki šiol išgyvena, kad negali savo produkcijos etiketėse rašyti „cognac“. Net iš Konjako regiono jie kvietėsi specialistus, kad tie įvertintų gruziniško vynuogių spirito kokybę. Davė ragauti 1893, 1905 m. brendžio, prancūzams, žinoma, patiko. „Jie nustebo, kad turime tokias geras sąlygas, dideles saugyklas, puikias, kokybiškas atsargas, patikino, kad kokybe jos nė kiek nenusileidžia prancūziškam konjakui, bet konjako vardo su mumis dalintis nesutiko. Už tai mes naudojame daug pasakančias raides VS, VSOP ir XO. Šito konjakiečiai mums uždrausti negali“, – pusiau juokais, pusiau rimtai ekskursiją po brendžio daryklą tęsia kalbusis technologas. Per metus gamykla pagamina 1,5 milijono butelių brendžio.
Koks gi tas gruziniškas brendis? Jeigu pažymėtas VS ir VSOP – aitrokas, turintis daug alkoholio, burnoje juodą darbą atlieka ir spiritas, ir taninai. Jeigu taurėje teliūskuoja XO ar kitomis raidėmis pažymėti kūriniai – visai kitas pojūtis, lyg uostytum gerus kvepalus. Šokoladas, kava, džiovintos slyvos, razinos, persikai, spanguolės, riešutai. Aromatai keičia vieni kitus ir vėl išnyra, bet ne po vieną, o poromis, lyg sudarydami skirtingai skambančius akordus. Burnoje jie švelnūs, šildantys. Kaip jautriai ir gražiai apie savo kūrinius kalbėjo Davidas, Lietuvos spaudoje rašyti negalima. Gruzijoje nėra jokių alkoholio reklamos apribojimų. Kai apie tai prie vakarienės stalo paklausiau kažkokios svarbios įstaigos atstovo, jis garsiai nusikvatojo: „Jeigu kokiam politikui šautų į galvą pasiūlyti tokią nesąmonę, jis tikrai atsidurtų pirmuose laikraščių puslapiuose, jį pasikviestų visos pramoginės laidos, o tėvai greičiausiai jį atiduotų... Kaip jūs ten Lietuvoje sakote? gyvybės langelis? Va, ten jam ir būtų vieta.“