Gretima „Café Nero“, prekiaujanti be tokių nesąmonių, buvo trumpam uždaryta, tad kraštutiniu atveju teko eiti į „Starbucks‘ą“; buvau visiškai nusikalusi, viskas, ko tenorėjau buvo griebti kavą ir šokti į jau laukiančią mašiną, ir neturėjau jokio noro žaisti kompanijos rinkodarininkų sumanytus debiliškus „užsakymo personalizavimo“ žaidimus, o juolab nenorėjau mojuoti kartoniniu puodeliu su savo vardu. Apskritai nekenčiu kavos kartoniniuose puodeliuose – tik iš bėdos, kai mirtinai reikia kofeino išsinešimui. Ir, vargšai kompanijos darbuotojai, „įasmeninant“ puodelius nuolatos supainiojantys kas kokią kavą užsisakė, žinoma, nekalti – jiems taip liepia. O jie už „Starbucks“ korporacinį durnumą, kuris daugeliui žmonių sukelia atvirkštinę reakciją, ir taip atsiima – žinau tokių, visai garbių, kurie, kantrybei trūkus, vietoje vardo jiems išskiemenuoja kokį keiksmažodį, su viena pakeista raide, arba net be jos… Girdėjau apie konfliktus, kai nuo kofeino abstinencijos irzlūs klientai puola vos ne isterijon – beveik kaip aš. Ir plačiai nuskambėjo incidentas Niujorke, kai viena profesorė iš principo atsisakė kalbėti „Starbucks“ slengu – teko įsikišti net policijai.
Dar teko skaityti „The Sunday Times Style“, kad visus londoniečius galima suskirstyti pagal tai, kas kokią kartoninę kavą geria. Supermamos – „Costa“, ekologiškieji – „AMT“; patys nežinantieji, kas esą – „Starbucks“ decaf skinny soya latte (latte be kofeino su liesu sojos pienu, t.y. tokią, kurioje geriausiai atsiskleidžia kartono puodelio skonis). Buvau suklasifikuota ir aš (kategorijoje „kavą tik namie geriantys puristai, dažniausiai laisvai samdomi kūrybinių profesijų atstovai, tik išimtiniais atvejais eina į „Cafe Nero“), ir mano vyras („Alpha male, vanago žvilgsniu stebintis baristą, kuris jam daro espresso, nirštantis dėl kiekvieno neteisingo judesio“). Ir visa tai kažkaip įstūmė mane į kultūrinius antropologinius apmąstymus – apie kavą, tapatybę ir asmeniškumus.
Prisiminiau, kaip prieš bene penkerius metus kalbėjausi su lietuvių kilmės vartojimo tendencijų tyrėja Kristina Dryža. „Prognozės tokios, kad vis didesnės vertės turės energija – technologijos, taupančios energiją ir su žmogaus kūnu susiję energiją didinantys produktai. Taip pat – ritualai, įnešantys pastovumo į chaotišką didmiesčio gyventojo kasdienybę. Ir – personalizuoti, asmeniškai vartotojui sukurti dalykai“. Pagalvojau, kad kavoje visa tai labai puikiai jungiasi – ir ritualas, ir energija, ir tai, kad kava turi būti asmeniška.
Tik asmeniška ne pagal „Starbucks“ – ačiū, nereikia. Vardas ant kartono puodelio, išrašytas užknisto baristos, kuriam tu nė velnio nerūpi – toks pat „asmeniškas“, kaip ir vištidės antspaudas ant kiaušinio lukšto. Asmeniškos kavos būna visai ne tokios. Asmeniška kava turi būti iš normalaus puodelio. Asmeniška kava negali būti iš kapsulės: na, čia mano asmeninis prietaras – kava, prieš patekdama į dozatorių turi būti vos supurenta, čiaukštelėjimai rankena yra būtina ritualo dalis. Kuo senesnis, mažiau plautas espresso aparatas – tuo kava geresnė. Šito išmokė Paulius Jurkevičius – jo straipsniui dėkinga už namie stovintį paprastutį genialų „Bialetti“ mocca aparačiuką pypsintį, kai kava išverda ir už priesaką nepiktnaudžiauti espresso, moteriai vienas per dieną – pats tas.
Londone asmeninės kavos su vyru einame gerti į „Bar Italia“, Soho rajone. Ten kava – tikrai asmeninė, su istorija. Baristos, nors mūsų vardų ir neklausia, bet atpažįsta savo nuolatinius ir sveikinasi – o ir kur neprisimins, nes kartą taip susiklostė, kad nuėjau ten su Edgaru Montvidu, paskui, po kelių dienų – su Laimonu Briedžiu, o paskui, tradiciškai sekmadienį, – vėl su nuosavu vyru… Reikėjo matyti, kokias suokalbininkiškas minas jie raitė, o vienas lyg tarp kitko net pradėjo niūniuoti kažkokią dainelę su žodžiais „she‘s got a boyfriend“ priedainyje… Matyt, jau įsivaizdavo pakvimpant itališkomis skyrybomis…
Paryžietiška kava mano mintyse kažkodėl visada prašosi cigaretės (nors jau seniai neberūkau) ir primena rytus Marais, „Café Les Philosophes“... Nuostabia kava mane yra vaišinęs pusseserės vyras, kilęs iš senos gruzinų giminės – išvirta turkiškai, kavinuke su ilga rankena ir mažyčiu žiupsneliu cinamono, su tirščiais mažučio puodelio dugne, iš kurių jo sesuo neklystamai buria ateitį. Tačiau, žinoma, geriausia kava yra Italijoje. Geriausia iš lig tol gertų buvo Sicilijoje, Sirakūzų Ortigijoje, mažutėje kavinukėje Piazza di San Filippo alla Giudecca – vakare staleliai stovėjo tiesiog prie uždarų bažnyčios durų, tarp medinių dėžių su apelsinmedžiais ir kitais augalais. Ką tik buvome apžiūrėję nuostabų Caravaggio darbą „Šv.Liucijos mirtis“ netoliese esančioje Basilica di Santa Lucia al Sepolcro.
Kalbėjomės apie niūrią to paveikslo energiją, apie tai, kad šitaip nutapyti galėjo tik žmogus, kursai žino ką tapo, kursai žino, kaip atrodo žmogžudystė ir kaip slegia atgaila – juk Caravaggio buvo pats nužudęs žmogų gatvės konflikto metu, ir ne vieną sužeidęs. Visą gyvenimą jis prisidirbdavo bėdų, ir į Sirakūzus anuomet atplaukė taip pat bėgdamas nuo keršto ir teisėsaugos. Apsistojo kažkur čia, Ortigijoje, galbūt kažkurioje šių gatvelių, pas savo bičiulį Mario Minniti, per jį ir susirado pelningų užsakymų, tarp jų ir Šv.Liucijos bažnyčios altoriaus paveikslui, 1608 m., nes miestas norėjo įamžinti savo skaisčią šventąją, kurią kažkada pagonys miesto gyventojai ir atstumtas sužadėtinis buvo nuteisę atiduoti į viešnamį, tačiau įvykus stebuklui jos negalėjo pajudinti nė vežimas su jaučiais, nė tūkstantis vyrų; tada ją bandė padegti vietoje, bet irgi neišėjo, kol galiausiai jai šakute išbadė akis ir perpjovė gerklę – pavyko. Carravaggio tapė šį siužetą skubėdamas, įnirtingai, lyg apimtas įkarščio, skystu dažu, kuris vėliau bluko, paliko neįprastai daug erdvės virš figūrinės kompozicijos, ir šitai paveikslą kažkodėl daro baugiai ir keistai panašiu į tikrovišką kriminalinio nusikaltimo sceną
Kai atnešė kavą, tai buvo tikras espresso tenebroso – tamsus, kaip tamsiausias Caravaggio paveikslo šešėlis, juodas kaip žudiko sąžinė, su kremine puta, gelsva kaip seno aukso relikvijorius. Kai tą espresso išgėrėme, laikas sustojo. Taip, ten buvo kažkoks metafizinis espresso. Nežinau, kiek laiko tylėjome, bet mąstėme, atrodo, apie tą patį. Apie mirtį, meną, gyvenimą ir meilę. Gal tai tęsėsi kelias sekundes, gal – keliolika minučių; kai pojūčiai grįžo, vėl galėjai girdėti, kaip dzingsi šaukšteliai kavinėje, užuosti, kaip kvepia tinku vėsūs bažnyčios mūrai vasaros vakaro tvankumoj, justi svaiginantį augalų aromatą, apelsinmedžio aliejingų lapų kvapą. Po to atsigėrėm vandens ir tas vanduo buvo tyras, tarsi pati vandens idėja. Paskui tiesiog apėmė pirmykštis gyvasties suvokimo džiugesys, kad, vis dėl to, labai gera būti neišbadytomis akimis ir neperpjauta gerkle. Taip, tame espresso puodelyje buvo ir Caravaggio, ir visa Sicilija, ir atsimenu dar jį ir šiandien…
Štai ką aš vadinu tikra, asmenine kava. Kartą jos paragavęs, tikrai įgyji priklausomybę. Ir nieko nuostabaus, kad, kaip kofemanas, pasidarai irzlus, kai tavo kavą nori „įasmeninti“ pretenzingas „Starbucks“ marketingas. Tad kodėl aš nenoriu atėjus į „Starbucks“ prisistatyti ir pasisakyti savo vardo, kaip jie siūlo? Nes tai tik sumautas bizalas popieriniam puodelyje, ne daugiau. Jis to tikrai nevertas.