„Steikas iš meniu,“ atsakė man Vytautas.
Tai štai tokiems dienos pietums aš pasirašau, aš juos palaikau ir endorsinu, ir pagal juos galiu vertinti restorano kokybę. O varguolišką komiškai pigių dienos pietų anomaliją - tegu ir paplitusią, bet anomaliją - aš vertinu tik akademiniu požiūriu, kaip liūdniausią restorano verslo dalį, suvokdamas, kad ji buvo ir gal dar bus ilgai, bet su kokybišku valgymu tai neturi ir neturės nieko bendra.
* Anekdotas toks. Jonukui suėjo 18 metų, išejo jis į mišką grybauti, pasiklydo, užėjo raganos trobelę, kur piktoji ragana jį pasičiupo ir jau ruošėsi kepti.
Apžiūrėjusi Jonuką, ragana tačiau pagalvojo, kad visai nieko jis vaikinas, ir pabudo joje seniai netenkinti kūniški geiduliai. Ir sako jam ragana: Jonuk, turi pasirinkimą. Gali pasimylėti su manimi, tada gausi pusę karalystės, arba gali atsisakyti, ir negausi nieko, ir dar ko gero aš tave iškepsiu. Jonukas pažiūrėjo į raganą - lyg ir baisi, bet gal geriau, nei mirti; be to, visai nieko būtų karalystės nekilnojamąjį turtą gauti, sukando dantis ir pamylėjo raganą įvairiais būdais - ir prie krosnies, ir už namo, ir net prie šulinio. Raganos akys tik švyti, šypsosi sau patenkinta senoji žaba.
Jonukas užsisagstė kelnes ir sermėgą ir klausia - tai kaip dėl tos karalystės?
Ragana jam: „Jonuk, o kiek tau metų?“. Aštuoniolika, sako Jonukas.
„Toks didelis, ir tiki pasakomis.“
Šis straipsnis publikuojamas A. Užkalnio tinklaraštyje „Laukinės žąsys“.