Gastronominiai reportažai: kokioje srityje Londonui toli iki Vilniaus?

Paulius Jurkevičius
Neseniai skaičiau rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės kavos nuotykius Londone. Dėkoju Kristinai, kad prisiminė mano „Bialetti” kavinuko pamokėles. Iš tiesų, tai toks tipiškai itališkos dvasios išradimas, kuriam tuo geriau, kuo mažiau „Fairy” aromato.
Londone geriau gerti arbatą, nes kava jus greičiausiai nuvils.
Daugiau nuotraukų (1)
O dabar - apie Londono kavos pasaulį. Kuo jis kvepia ir kuo nekvepia. Kuo žavi ir kuo piktina. Ir kuo stebina.
Tiesą sakant, taip ir nesupratau, kam Londonui kava. Buvo europietiškoji arbatos sostinė ir galėjo ja likti. Bet ne, pradėjo žaisti kavos žaidimus. Ir visai be reikalo. Tarkime, mados srityje Londonas išmetė pirštinę Milanui, Niujorkui ir įrodė, kad yra pajėgus varžovas. Londonas buvo ir liko ekonomikos, finansų, futbolo ir tvarkingo kosmopolitizmo sostinė. O štai su kava nieko gero neišėjo.
Tris dienas nuo ryto iki vakaro gadinau skrandį ir skonio receptorius londonietiška kava. Jeigu būtų išaušusi ketvirtoji dieną, būčiau pradėjęs siurbčioti arbatą.
Užtat suvokiau, kodėl Londonas paniro į kofemaniją. Tai skubantis, beprotiškai skubantis miestas. Garbė jam. Espreso gėrimo ritualas lyg ir turėjo tikti šiai “fast” metropolijai. Espreso kavai pagaminti reikia kelių minučių, o išgerti - kelių sekundžių. Espreso gėrimo procesas - trumpas ir galingas, tarsi 11 metrų baudinių mušimas. 30 gramų tiršto skysčio, kurį sunku skysčiu pavadinti, 2-3 suktelėjimai šaukšteliu, 2 gurkšniai. Energijos smūgis.
Dieną naktį skubantiems britams ir pretendentams į juos toks neapoliečių išradimas galėjo tapti vertinga alternatyva neskubriam arbatos ritualui. Galėjo… Per tas tris dienas Londone paaiškėjo paprasta tiesa: londoniečiai įsivaizduoja, kad geria kavą - espresą, kapučiną. Bet iš tikrųjų ir toliau geria arbatą. Tik perleistą per espreso aparatą ir šiek tiek kitaip kvepiančią.
Pirmasis pabandymas. „Costa” kavos baras netoli „Madame Tussaud's” muziejaus. Nedidukas, vos keli staliukai. Viskas lyg ir tinka mažai kavos šventovei. Bet „barista” klausimas išmuša iš koto. Norėjau paragauti kapučino. Tai ir paprašiau savo itin bloga anglų kalba: „One cappuccino, please”.
Bet mažos kavos šventovės šeimininkas staiga pradėjo klausinėti apie dydžius - vidutinį, mažą ar „big”? Iš pradžių nesupratau, ką norėjo aptarti šis ramus anglas - mano stotą ar kaimynės krūtinės apimtį. Pasimečiau. Iš baimės pasakiau „big”.
Ramus anglas galiausiai pastatė prieš mane indą su skysčiu. Iš panašių indų sovietiniais laikais „Neringoje” patiekdavo sultinį su pyragėliu. Inde buvo „cappuccino”. Big. Nesuvokiamos paskirties ir skonio gėrimukas, jo putoje sproginėjo pieno burbulai. Irgi, žinoma, „big“.
Kažin ką apie tokią vienuolių kapucinų išradimo versiją pasakytų broliai Sergio ir Bruno Costa, prieš 40 metų Didžiojoje Britanijoje įkūrę kavos barų tinklą „Costa Coffee”. Matyt, šiems italams nervai neatlaikė, nes, kiek žinau, pažaidę Anglijoje kavos žaidimus, savo bendrovę pardavė. Tada atsirado visi tie dydžiai. Man jie labiau primena moterų kalbas apie liemenelės dydį, o ne kavos reikalus.
Dar kelissyk buvau užėjęs į „Costa”. Visur - pseudoitališkas skystalas. Ir kodėl jos didenybės pavaldiniai išdavė puikias arbatos tradicijas? Matyt, išdavystė dursto sąžinę, todėl „barista” savo kūrinius daug kur puošia širdelėmis. Kad neskaudėtų. Po tokio širdingo „didelio” išpila prakaitas, norisi į tualetą. Ir stiklinės šalto vandens.
Antrasis - espreso bandymas. Šįsyk pasirinkau „Caffe’ Nero”. Prieš tai vienam anglui metro bandžiau paaiškinti, kad tokio daikto nėra niekur išskyrus Angliją. Nepatikėjo.
Užtat aš patikėjau, kad prestižinėje vietoje—prieš legendinį „Harrods” univermagą Bromptono gatvėje Londonas pagaliau parodys, ką sugeba.
Parodė. Prie aparato triūsė dvi italės. Malė Apulijos dialektu, tai šiaip buvo lyg ir geras ženklas. Galų gale buvo popietė, ir visai rimtai norėjosi, kaip K. Sabaliauskaitė išsireiškė - kofeino dozės. Tvarkingai, sąžiningai padarytos.
Stovėjau ir žiūrėjau į energingą srovę tamsaus skysčio, kurią iš dozatoriaus purškė „Caffe’ Nero” aparatas. Supratau, kad ir čia gausiu kavos, bet gersiu arbatą. Espreso buvo “skylėtas”, švietė puodelio dugnas. Sulondonėjusios italės malė kažką apie pirkinius garsiausiame pasaulio univermage. Ir šis espreso buvo „big”. Didelis šlamštas.
Į „Starbucks” nedrįsau eiti ieškoti normalios kavos. Pasaulinis kavos makdonaldas Europoje yra visur, išskyrus Italiją. Nedrįsta. Matyt, žino, kodėl. Ir į Lietuvą kol kas nedrįsta.
Londone kelis kartus buvau užėjęs į nepriklausomus barus. „Illy” ženklas lyg ir garantija, kad kava bus gera. Bet „Illy” Londone irgi tampa „big”: verdančio, kava kvepiančio skysčio porcija. Šitai suprasti nesunku: su gryna arabika sunkiai susitvarko net patyręs „barista”. Kava kvepia, bet bekūnė. O jeigu bekūnė, tai tada geriau arbata.
Žinoma, vieno savaitgalio galbūt per maža tam, kad pasauliui paskelbti: Londone nėra geros kavos. Kur nors Soho, Klerkenvelo ar Glosterio apylinkėse, matyt, galima atkapstyti kokį nors pakvaišusį italų emigrantų, kuris įgijo imunitetą „tinklinių” kavos madų beprotybėms.
Va. Londonui iki Vilniaus bent vienoje srityje tikrai toli šviečia. Tvirtos putos kapučinų ir aliejingų espresų srityje. Beje, Vilniuje irgi visko pasitaiko. Kitame tekste - kavos testas Vilniuje.
Beje, Londone pagelbėjęs man bičiulis geria arbatą ir teisingai daro. Tikiuosi, jis neįsižeis už šį kritišką rašinį. Londonas - tikrai žavus miestas.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2026 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.