„Mama, tėti, šiandien – šeštadienis, o šeštadieniais mes važiuojam valgyti picų“, – vienas per kitą šaukia du mano sūnūs. Ir kodėl jiems picos skanesnės už mano siūlomus vištienos kepsnelius ar savaitgalio lietinius su bananais?
Italas į šį mano klausimą iškart turi atsakymą: pica – greitas ir sveikas maistas, jis lengvai virškinamas, linksmas ir spalvingas, todėl vaikai jį ir mėgsta. Picas kremta ir suaugusieji, kuriems pabodo cepelinai, bulvių plokštainiai ar vėdarai.
Italas dėsto lietuvių kalbą
Iš lietuvių filologijos daktaro laipsnį Kaune apsigynęs S. Lanza puikiai kalba lietuviškai. Dabar jis Kauno technologijos ir Vytauto Didžiojo universitetuose dėsto italų kalbą bei lietuvių kalbos leksikologiją.
Emocingai mostaguodamas rankomis italas su pasimėgavimu nagrinėja visas paties patiekalo ir jo pavadinimo kilmės smulkmenas.
„Lietuvoje paplitęs mitas, kad italai kasdien valgo picą. Mes irgi mėgstame įvairovę. Tačiau pica yra labai populiari, ypač susitikus su draugais būtent ją įprasta ir valgyti“, – pasakoja S. Lanza.
Picos lopšys - Neapolyje
Pats žodis „pizza“ kalbininkų kildinamas iš senosios vokiečių kalbos. Jį išvertus gautume „kasnį“ arba „mažą gabalėlį“. Italijoje šis patiekalas išpopuliarėjo gal tik XIX amžiuje. Tačiau picos užuomazgų būta daug anksčiau: X amžiuje prekybininkų raštuose jau randamas picos pavadinimas lotynų kalba.
„Iš miltų iškeptų paplotėlių, pagardintų keliais priedais, randame net egiptiečių kultūroje, tačiau tas pats paplotėlis, pavadintas pica, kokia dabar populiari visame pasaulyje kilęs iš Italijos“, - aiškina italas.
Ant paplotėlių uždėti pomidorų padažo bei mocarelos, ir viską pagardinti baziliku sugalvojo neapoliečiai. Būtent Neapolio picas jau spėjo apdainuoti ir grožinės literatūros autoriai, ir kinematografininkai.
Picoje – vėliavos spalvos
Kaune veikiantys restoranai ir picerijos šiuo metu siūlo valgiaraščius, kuriuose rastume 100 skirtingų picų rūšių. Italijoje tradiciškai tėra populiarios vos keturios picos, o iš jų sukurtos „pusseserės“ – jau kiekvienos tautos virtuvės išmonė.
Su italais niekas nesiginčys dėl picos, pavadintos karalienės Margaritos (it. Margherita) vardu, kilmės. „Tai - tikrai mūsų nacionalinis patiekalas“, - didžiuodamasis tvirtina S. Lanza.
Ant „margheritos“ pado patepama alyvuogių aliejaus, pomidorų padažo, pabarstoma baziliko, pripjaustoma mocarelos. „Galima sakyti ši pica laikoma mūsų nacionaline, nes ant jos susidėlioja visos trys Italijos vėliavos spalvos“, – priduria Kaune gyvenantis italas.
Tikra itališka vadinama ir „marinara“ pica, kurios pagrindiniai ingredientai – pomidorų padažas, raudonėliai ir česnakai, kartais pridedama ir kaparėlių ar ančiuvių. Italai didžiuojasi ir neapolietiška pica su buivolių pieno sūriu, „capricciosa“ (tariama kapričioza) su kumpiu ir grybais bei „keturių metų laikų“(it. Quattro stagioni, tariama kuatro stadžoni) pica.
Ne tik varguolių maistas
Net ir po ilgo laiko, praleisto Kaune, S. Lanzai vis dar keistas atrodo lietuvių pasirinkimas ant picos pridėlioti mėsos arba vištienos gabaliukų, kiaušinių, bananų ar ananasų gabaliukų. „Itališkos picos priedai – daug paprastesni ir jų mažiau, tačiau jos negalima laikyti varguomenės maistu“, – karts nuo karto pasigirstančią skeptišką nuomonę neigia italas.
Jis labiau linkęs picą priskirti liaudies patiekalams, kuriuos ypač mėgsta italų jaunimas. Normalu picą skanauti pačiupus į rankas ketvirtį ar aštuntadalį, ir nesivarginti ją pjaustyti šakute bei peiliu.
„Lietuviai valgo riebias picas, kurios varva per pirštus. Štai kodėl jums reikia įrankių“, – juokiasi S. Lanza.
Padažų picoms nereikia
„O taip! Mes tikrai už galvos griebiamės išvydę tokią gausybę padažų“,– energingai rankomis mostaguoja dėstytojas. Tačiau šį lietuvių mėgstamą priedą jis skuba paaiškinti: kad ir kokie priedai būtų, lietuviškos picos vis tiek iškepa sausos.
„Kietas vanduo, kitokie miltai, ne visur yra šviežių sūrių – šie faktoriai lemia picos sausumą. Be to, padažas picą padaro skalsesnę. Tačiau, kai pamatau, kaip pica skęsta padaže – tikrai ne koks vaizdas“,– juokiasi S. Lanza.
Italai taip riebiai nevalgo, o svarbiausias kriterijus, ar pica gera – lengvumo jausmas ją suvalgius. Itališkos picos padas neturėtų būti storesnis nei 3 mm per vidurį ir šį patiekalą privalu kepti malkomis kūrenamoje krosnyje.
Tapo kultūros dalimi
Kaune apsigyvenęs italas jau išragavo ir cepelinus, ir bulvių plokštainį, tačiau suvalgyti vėdarų taip ir neprisivertė. „Dėl jų gaminimo būdo tiesiog negalėjau prisiversti. Man patinka matyti visus patiekalo ingredientus ir valgyti paprastą maistą“,– pasiteisino S. Lanza.
Jo akimis, nepaisant kitų šalių virtuvių atnešamų naujovių, lietuviai tebemėgsta ir savo nacionalinius patiekalus. Visgi picos tapo neatsiejama jaunimo kultūros ir bendravimo dalimi.
„Jūsų šalis pasižymi tuo, kad naujovės labai lengvai prigyja ir randa kelią į skrandį“, – juokiasi italas.