P. Jurkevičiaus ir A. Užkalnio atradimai „Marceliukės klėtyje“

„Kai „Laukinių žąsų“ ideologas Andrius Užkalnis pasiūlė keliauti į „Marceliukės klėtį“, susiraukiau. Pradėjau mąstyti apie gastronominę aklimatizaciją, skrandžio „jet-lagą“, žodžiu, ėmiausi kurti vieną kitą mandagų išsisukinėjimą.  Bet paskui susigėdau ir pasakiau sau: bus įdomu. Tiesiai iš Romos, iš lėktuvo, į gimtosios virtuvės aromatų puokštę.

Yra tokia maža taisyklė, kurią susikūriau keliaudamas ir ragaudamas: ką pajusi, užuosi, suvoksi vos atvykęs, tai ir bus tie nemeluojantys pojūčiai. Paskui norom nenorom reikia apsiprasti, ir pojūčiai atbunka“, - apie šį apsilankymą pasakojo P. Jurkevičius.

O štai kaip sumanymą paaiškino A. Užkalnis: „Seniai norėjau nueiti į „Marceliukę“, nes ši vieta man yra pilna prisiminimų apie tuos laikus, kai į Lietuvą atvažiuodavau tik atostogų du-tris kartus per metus.

Tai buvo vienas pirmųjų lietuviško kaimo restoranų Vilniuje ir Lietuvoje ir nuo to laiko keistai liko gyvas absurdiškai toli nuo Vilniaus turistinių kelių, tarp daugiabučių namų. Kad jis išgyveno, jau stebuklas. Kad jis užgožtas tinklinių kaimų, dvarų, kiemų ir katpėdėlių, dažnai greitai sukūrusių faux kaimo interjerą prekybos centruose, yra absoliuti tiesa. Bet kažkaip gyvena, ir turi nefabrikinių alaus rūšių, nors nedaug, ir valgiaraštis vis dar primena meno kūrinius.“ 

Paulius: Dar prisiminiau, ką sakė Slow Food judėjimo bosas Carlo Petrini: „Kai atvyksiu į Vilnių, turėsi patarti man tikrą lietuviškos virtuvės restoraną.“ Kadangi niekada neteko lankytis „Marceliukės“ klėtyje, mintyse buvau nutaręs, kad ši gastronomine lietuvybe garsi vieta bus tinkama aukštajam svečiui.

Užbėgdamas į priekį iškart pasakysiu, kad C. Petrini - temperamentingas ir žodžių į vatą nevyniojantis italas. Jeigu būčiau nuvedęs jį „Marceliukės klėtin“ - būtų pasiuntęs mane „va….“. Kas moka itališkai, tas supras, ką turėjau galvoje. Bet Andriaus idėja - ieškoti lietuvybės jokiems tinklams nepriklausančiame restorane - puiki. Ir šiek tiek skaudi. Nes lietuvybės „Marceliukėje“ liko nedaug.  

Andrius: Man labai pasisekė, kad su manim atėjo Paulius Jurkevičius, nes jis supančiojo mano entuziazmą, kuris galėjo neobjektyviai išsikeroti, genamas vien jaunystės prisiminimų ir romantiškų refleksijų apie tai, kaip aš, dar jaunas ir naujas išvykėlis, Vilniuje apžiūrinėdavau tą Lietuvą, kurios, maniau, buvau jau netekęs. Paulius padėjo įdėmiau gilintis į maistą, o ne į gerąsias praeities šmėklas - tai ir reikėjo daryti.

Paulius: Tai bene pats įdomiausias šio restorano patiekalas. Gaila, kad nevalgomas. Patiekalų pavadinimai - lietuviškai smagūs, dvelkiantys etnografija ir kaimiška ironija, neverksminga nostalgija. Paklausykite. Užkandžiai: „O žiedai kaimo sodžiaus“, „Čepčius“, „Laidė-vylaidė“, „Kas tau darbo, skustaplike“.  Antrieji: „Ylasnukė-menturkojė, „Vytė-vatė“, „Pautienė“, „Mucikai-pucikai“, „Citė-ritė“, „Barbočius“.

Gražu, ar ne? Taip ir norisi paklausti: „Ar dzūkiški tie koldūnai?“. „O tas kepsnys - iš Aukštaitijos sodžiaus?“ Žodžiu, norisi etnografijos, regionų, skirtumų. Norisi ne mažos, kaip gintarėlis, Lietuvos, o didelės, turtingos ne tik tarmėmis, bet ir regioninėmis virtuvės tradicijomis.  Ne kartą rašiau, kad nėra itališkos virtuvės. Yra regionų virtuvė - Pjemonto, Toskanos, Sicilijos. Manau, kad nėra ir unifikuotos lietuviškos virtuvės, na, nebent tinklų restoranuose.

Tikėjausi Žemaitiją ir Dzūkiją, Aukštaitiją ir Suvalkiją rasti „Marceliukės klėtyje“. Kur daugiau, jeigu ne ten. Viltis mirė net negimusi.  

Andrius: Man tie lietuviški superkaimiški pavadinimai, tiek kartų matyti „Marceliukės“ mėgdžiojimuose, neišverčiami į anglų kalbą (bet nuolat verčiami į ją), yra tai, kas yra blogai su kaimiškais restoranais Lietuvoje. Man jie kelia pasidygėjimą savo negudraus humoro išaukštinimu. Liaudis humoro neturi, tik juokus apie antrą galą, apie girtuoklius ir apie tai, kaip kas nors įmynė į karvašūdį ir parpuolė. Humoras – tai miesto, civilizacijos išradimas.

Kaip koks nevykęs bandymas ankstyvojo kaimo turizmo laikais pradžiuginti svečius lauko tupykla - „jie tokios dar bus nematę“. Bet čia, „Marceliukėje“, tai originalus variantas. Nuo čia viskas prasidėjo. Ir todėl nusipelno pagarbos. Net ankstyvosios „Dinamikos“ ir „Vitražo“ dainos, nuo kurių prasidėjo visas lietuviškas nepriklausomybės laikų popsas, irgi nusipelno pagarbos (ne, šių dainų „Marceliukėje“ negroja).

Kai dėl regioninės virtuvės, čia Paulius užsisvajojo. Tik knygose ir specialistų prisiminimuose. Jei kur nors Klaipėdoje duos žemaičių kastinį, ir tai ačiū. Visoje Dzūkijoje nėra nieko dzūkiško pavalgyti, išskyrus „Statoil“ dešreles. Pauliaus svajonė nuostabi, bet ji žiba ryškiau, nei susapnuota deimantų diadema.  

Paulius: Salotos „O žiedai kaimo sodžiaus“ žydi itališku parmezanu ir saldžiąja paprika. „Bulviakasis“ nevyksta be majonezo, reikia manyti, ne lenkiško. Salotos „Lovoj gulėdamas žuvies nepagausi“: „Marceliukės“ virėjas žuvį žvejoja, bet, žinoma, ne Dzūkijos ežeruose, o Viduržemio jūroje. Ką sugauna? Tuną.

Yra „Marceliukėje“ jau seniai tautine daržove tapęs avokadas („Laidė-vylaidė“). Kaip be jo? Žinoma, ir kepti paukščiai neapsieina be persikų, apelsinų, migdolų.

Ir taip toliau. Tampa aišku, kad turime reikalų su lietuviškąja „fusion“ virtuve. Tai tas magiškas žodis, kuris leidžia suplakti į vieną lėkštę lietuvius, kinus, italus ir visą likusį pasaulį. Tiesa, „fusion“ irgi gali būti gera. Arba prasta. O kaip „Marceliukėje“?  

Andrius: Kaip dangui, taip ir ant žemės. Kaip vyšniniai pomidoriukai prie japonų maisto, kaip garstyčių padažas prie Cezario salotų, Lietuva yra drąsi šalis, kur vien dėl privarymo galima privaryti įvairiausių sudėtinių dalių, nes jų yra, ir kas mums uždraus, net jei netinka, net jei nereikia, net jei - absurdas. Čia tas pats. Kažkokį sudėtinių dalių tyrumą norėtųsi išlaikyti, tačiau tai tik dar viena svajonė.

Paulius: Su Andriumi nusitaikėme į didžiausią lietuvybę - „kindziuką“. Europos kilmės ženklą gavęs lietuviškas skanėstas čia buvo bekilmis. Paklausiau padavėjos, ar nebus iš „Maximos“.  Atsakė: „Ne.“ Bet iš kokio ūkio, kur gamintas - šito nepasakė.

Užkandis su šonine „Tėviškės dūmas“ dvelkė rafinuota puošyba: keptos duonos formos priminė Antonio Gaudi architektūrą.

„Ūkininko patarėjas“ - kiaulienos nugarinė su baravykų padažu buvo nepretenzingai ir neblogai paruoštas mėsos patiekalas, kokių Lietuvos platybėse, miestų ir miestelių restoranėliuose galima aptikti, pasisotinti ir pamiršti. Baravykais „Patarėjas“ tikrai kvepėjo. Užtat nekvepėjo česnakais. Nes Lietuvoje yra tokia mada mirkyti mėsą ne formaline, o česnakų esencijoje. Čia „grojo“ baravykai ir garbė jiems. Ir, žinoma, protingai kainai (17,90 lito). 

Andrius: Kepta duona prie alaus (tas pats tėviškės dūmas) atrodė geriau, nei buvo jos valgomosios savybės. Per kieta. Bet gal, jei daug alaus, ir visai nieko. „Kindziukas“ buvo per riebus. Turguje kartais rodo prapjautą - žiūrėkite, nėr per daug lašinio. Tai nebuvo pats geriausias „kindziukas“. Jis nebuvo toks, kurį tikrai norėčiau parodyti svečiui.  

Paulius: Kas? Žinoma, degtinė. Lietuva dabar tik „chateaux“ ir „colline“ geria, o degtinukė tapo vos ne gėdinga atgyvena. Nejaugi prie „Ūkininko patarėjo“ derės Toskanos „chianti“? Iki to nenusivažiavau. Ir paprašiau šimtą gramų lietuviškos.

Čia turiu pripažinti, kad degtinę man tenka gerti vieną-du kartus per metus. Mažai, retai, užtat gerą ir šaltą. Ir ne iš viskio stiklinių.  „Marceliukė“ nudžiugino: atnešė ropinukę ir stikliukus. Gražu. Bet ropinukė kažkodėl nerasojo. Degtinė buvo apyšiltė, nors kantri ir sumani padavėja užtikrino, kad tikrai tikrai tikrai bus šalta.

Andrius paaiškino man XXI amžiaus degtinės vartojimo ypatumus. Ši tema kažin ar „Laukinėse žąsyse“ buvo aptarta.  

Andrius: Šalta - dažniausiai reiškia, kad šaldytuve kažkada ir buvo. Ji bus drungna. Ne šaldiklyje. Jei nori, kad įdėtų į šaldiklį, reikia pažinti barmeną, iš anksto susitarti, ir tuomet atšaldo. Kai su giminėm dažnai vaikščiojom į „Čiagino restoraną“ Basanavičiaus gatvėje, taip darydavo. Nes aš mėgstu degtinę labai labai šaltą. Kad kiltų garai. Kad svilintų pirštus, paėmus butelį į ranką. Kad būtų sutirštėjusi iki alyvos konsistencijos. Bet aš su savo pomėgiais jaučiuosi vienišas.

Andrius: Paulius išvadą paliko parašyti man. Išvada yra trys žąsys iš penkių.

Viena už aplinką - ji tikrai kaimiška, o ne iš paskubom obliuotų kaimo stiliaus lentų. Visi tie senobiniai dviračiai, padargai ir kitokie dalykai, kurių miesto žmogus jau ir nebepažįsta, yra gerai. Kita - už entuziazmą ir optimizmą: kad kažkur užkampyje tas restoranas tebegyvena ir jam tebevirsta garas iš nasrų.

Trečia turbūt už pastovumą: na, gerai, netobula, bet vis dar neblogai. Ir Dievas mato, geriau nei tinklinių restoranų pasiūlymai ir banalybė. Man yra laimė nematyti spaustuvėje spaustų plakatų ant langų apie didžkukulius tik už 4,99 Lt kiekvieną dieną, išskyrus penktadienį ir šeštadienį, man džiaugiasi širdis, kai restoranas neplatina kuponų su dulkių siurblių ir televizorių katalogais. Čia yra kažkokia pirmykštė, istorinė tyruma.

Silpna vieta (ir būtent todėl restoranas negauna ketvirtosios žąsies) yra tai, kad dėl labai kuklių publikos, kuri ten užeina, finansinių išteklių, restoranas negali sau leisti brangesnių produktų ir įmantresnio gaminimo. Tai užburtas ratas. Kol valgiaraštis bus biudžetinis, geresni klientai nesivargins. Kol neateis turtingesni klientai, restoranas tegalės siūlyti biudžetinį maistą. Duok Dieve, jiems kokio nors stebuklo, kad galėtų išsiveržti iš tų grandinių. Nes vienas stebuklas - jų išlikimas - nuteikia optimistiškai, kad kada nors gal bus ir antrasis.

Dviese su Pauliumi pravalgėme 87 litus ir dar mokėjom arbatpinigius.

„Marceliukės klėtis“, Tuskulėnų g. 35, Vilnius. Sekmadieniais ir pirmadieniais: 11-23 val., nuo antradienio iki šeštadienio: nuo 11 val. iki vidurnakčio.