Ne dėl to, kad prekybos centre - tai savaime nieko nereiškia. Su interjeru kažkas ne taip: sumanyta lyg ir įdomiai, bet išėjo nevykusiai: šviestuvų prikabinimas atrodo kaip nesuprantami skudurai, o meniškai prikabintos lubų plokštės vietoje meniškos betvarkės palieka nebaigto remonto įspūdį.
Spintos su Azijos suvenyrais (kaip suprantu, jie parduodami), sustatytos pasieniais, deja, nepadeda sukurti jaukumo - pažvelgus į tą šoną, pradeda panašėti lyg į kokią oro uosto bemuitės prekybos parduotuvę.
Aš suprantu, savininkas turbūt turi tą išnuomotą plotą, ir bando lyg ir panaudoti visas verslo galimybes, bet rezultatas pernelyg primena pirmųjų kooperatyvų laikus, kai visi pardavinėjo viską, ir dažniausiai visur.
Kalbant apie tai, kad visi pardavinėjo viską, šis restoranas kartoja dažniausiai pasirodančią klaidą: bandymas sujungti kelias virtuves į vieną restoraną („padarėm korėjietišką, o čia nieko baisaus, tegu ir japoniško pavalgo, rankos nenukris“) baigiasi tuo, kad nė viena virtuvė nėra išbaigta iki galo ir pradeda atrodyti, kad nėra koncepcijos ir aiškaus tikslo. Daug kas suplaka korėjiečių ir japonų maistą. Daug kas vairuoja neprisisegęs saugos diržų.
Metalinės lazdelės net ir tiems, kas moka valgyti lazdelėmis (o savo gyvenime esu lazdelėmis valgęs turbūt ne ką mažiau, nei šakute) yra nepatogios. Tai pastebėjo ir tinklaraštininkų patriarchas Rokiškis, kažkada rašęs apie Sura.
Aptarnavimas nėra blogas, nėra nemandagus, viskas lyg ir tvarkoje, tik kažkodėl viskas užima ilgiau, negu turėtų užimti.
Iš korėjietiškos klasikos bandėme du patiekalus - kimči ir bulgogi.
Kimčiai yra rauginti kopūstai su raudonaisiais pipirais ir kitokiais pagardais, kuriuos korėjiečiai valgo nuolatos, prie visko, visada ir visaip. Kodėl jie juos valgo, ir kodėl taip dievina, aš taip ir nesupratau. Seule ir kitur Pietų Korėjoje organizuojami visokie tų kopūstų gaminimo konkursai, kas man yra paslaptis, nes kad ir kiek Pietų Korėjoje jų ragavau, jie visą laiką būdavo vienodo skonio.
Gal čia kaip lietuvių pomėgis rūkytiems lašiniams: tiesiog reikia būt lietuviu (arba ukrainiečiu), kad tie lašiniai vežtų, o kitaip niekaip neišaiškinsi ir neįtikinsi, buvo ir bus rūkytas poodinis kiaulės riebalų sluoksnis.
Tai štai, Suroje šie kimčiai buvo tokie patys, kaip Pietų Korėjoje, tai kaip ir pagyrimas (10 Lt). Nors, kadangi jie plačiai prieinami konservuoti, aš įsivaizduoju, kad nelabai ir būna kur nors jie neskanūs.
Bulgogi jautiena - tai plonai supjaustyta ir ant atviros ugnies kepta jautiena, ir ši buvo tikrai nebloga - ne per riebi, tinkamai sučėčkavota ir tikrai kvepianti dūmu. Užskaitėm (28 Lt).
Japoniška ramen sriuba su dantytais makaronais (geriau būtų imti visgi lygius makaronus, labiau panašu į kilmės šalį) ir jūros gėrybėmis buvo adekvati (būtų dar adekvatesnė, jei krevetės nebūtų tokios mažos - akivaizdžiai pigiausios, biudžetinės - ir tų pačių būtų daugiau) ir kainavo 18 Lt.
Ruda ir apysaldė vištiena yakitori, pamėgta visų japonų vyrų alkoholikų, kadangi ja užsikandamas begalinis alus ir sakė yakitorijose, kur visi biuro darbuotojai eina po tarnybos, čia buvo absoliučiai neteisingo dydžio - gabalai sudėti tokie, kad nepagailėta, matyt, gal vištiena pigi, o gal taip marinato mažiau susinaudoja. Profesionaliai neatrodo. Atrodo, kad pagaminta bet kaip.
Tempura, tradiciniu tapęs japonų patiekalas, užvežtas portugalų keliautojų į Japoniją palyginti neseniai, buvo be specialių džiūvėsių (panko), kuriuos pratę dėti į tešlą Vakaruose, nors pačioje Japonijoje be jų apsieinama - tai čia arba autentika, arba apsileidimas (patikėkim, kad autentika). Tačiau daržovių begalinis smulkinimas - lyg japonų salotose - prieš apkepant gruzdintuvėje, yra neteisingas.
Taip jau išėjo, kad paskutinis aprašomas patiekalas bus pats blogiausias. Nežinau, kodėl užsakiau rinkinuką sušių (32 Lt). Jie buvo ne blogi. Jie buvo baisūs.
Ryžių ritinėliai buvo maždaug triskart mažesni, nei turi būti (ryžio ritinėlio dydį nustato ir kalibruoja gamintojo kairės rankos delnas, išgaubtas U raidės forma, ir dešinės rankos smilius ir didysis pirštai, prispaudžiantys gaminant. Čia arba buvo gaminta kūdikio rankomis, arba formuota kokioje nors netinkamoje formelėje. Bet tai nebuvo baisiausia. Baisiau buvo beskonė, papilkėjusi, pavargusi žuvis ant ritinėlio, baisiau buvo tai, kad tarp ryžių ir žuvies nebuvo įdėta wasabi žaliųjų krienų, bet net ir tai nebuvo baisiausia.
Vienas iš sušių - tas, kuris turi būti su ikrais (Japonijoje juos vadina ikura), turėjo vietoje jų apšvinkusios oranžinės košelienos, kuri buvo bloga jau tada, kai buvo šviežia, bet dabar jau buvo nebešviežia ir apkartusi.
Ikrai buvo aiškiai paimti patys patys pigiausi, trečios rūšies: tokios, kur atidarius skardinę iš jos galima nupilti žuvinės smarvės aliejaus. Tokie dalykai neturi būti patiekiami, kaip maistas, jų šalia maisto būti neturi, o blogiausia - jei šefas mano, kad tokius dalykus yra priimtina siųsti žmonėms ant stalo, aš nenoriu galvoti, kas ten dar būna virtuvėje.
Aš šiam restoranui skiriu dvi žąsis iš penkių, nes buvo ir neblogų patiekalų, tačiau kad galėčiau jį rekomenduoti, dar labai ilgas kelias, ir nežinia, ar restoranas apskritai juda ta kryptimi. Todėl negaliu pasakyti, ar jis tą kelią ruošiasi nueiti.
"Sura", Ozo g. 18 (PC Ozas - iš "Siemens" arenos pusės), tel +370 5 277 7000. Tinklalapis. Profilis Facebook. Kasdien nuo 10 iki 22 val.
Tekstas publikuojamas portale “Laukinės žąsys”.