Į šį klausimą galima būtų atsakyti tiksliai tik tuo atveju, jeigu pavyktų išgerti bent po vieną puodelį kavos visuose baruose, kuriuose yra espreso kavos aparatas. Kada nors, matyt, bus parašytas išsamus Vilniaus ar net Lietuvos barų gidas. Toks, kaip italų leidyklos „Gambero Rosso” gerų barų vadovas „Bar d’Italia 2012”. Jame aptarti 1700 barų, išrinktas geriausiųjų trisdešimtukas.
Na, bet mums iki to, matyt, dar toli. Tačiau barų, kuriuose galima išgerti puikaus espreso ar kapučino puodelį Vilniuje yra. Ir nereikia jų toli ieškoti. Per tris dienas Vilniuje stengiausi išgerti kavos tokiose vietose, kurios pasiekiamos visiems. Vengiau tokių “top” vietelių, kaip penkių žvaigždučių viešbučiai- „Stikliai”, „Radisson Astoria”, elitiniai sostinės restoranai „La Provence”, „Da Antonio”.
Kava šiose „top” vietelėse - ir brangi, ir gera, bet kitaip būti negali. Vis tik mane labiau domino tos vietos, į kurias galima patekti “iš gatvės”. Rūpėjo bendras kavos kultūros vardiklis – kava, kurią geria kasdien į darbą arba iš darbo skubantys vilniečiai. Tiesa, į „Coffee Inn” nėjau. Tai labai demokratiška kavos institucija, sutinku. Betarpiškas bendravimas, jaunimas, judėjimas. Smagu. Bet – ne man. Popieriniai puodeliai ir kavos konditerija man nelabai priimtina.
Pirmasis ryto puodelis
Pirmoji stotelė - „Akropolis”, „Caif Caffe’. Anapus baro stovintys vaikinai nuteikia gerai. Nesu mačistas, bet per daugelį metų įsitikinau - kavą geriau daro vyrai. Ką darau, pamatęs prie aparato gražuolę su freskomis ant nagų? Atsitraukiu.
„Caif Caffe” - pirmasis ryto espreso puodelis. Reikalavimai, jam, žinoma, patys didžiausi. Ir štai ji - staigmena: vietoje puodelio - stikliukas espreso. Įdomu!
Tai, ką padarė vaikinai iš „Caif Cafe” buvo ne kas kita, o Romos kofemanų mėgstamas variantas „caffe’ al vetro” - kava stikliuke. Šitaip patiekta kava suteikia galimybę matyti, kas yra espreso viduje. Beje, kas turėtų matytis? Be abejo, tiršta kreminga puta. Tad stiklas yra tie spąstai, į kuriuos barista pats sąmoningai lenda, nes visos kavos technikos klaidos - kaip ant delno.
Beje, kaip ant delno švyti ir kavos terminų klaidos valgiaraštyje. Bendrovė, kuri pretenduoja tapti, kaip ji pati teigia geriausiu specializuotu kavos restoranų tinklu Baltijos šalyse turėtų žinoti, kad „macchiato” rašoma su dviem “c”. Bet tai apmaudžios smulkmenos. „Caif Café” espresą vertinčiau šešetu su minusu. Trūko konsistencijos, tvirtos putos. Įdomus pateikimas, teisingas kavos tūris. Tiesa, kokia bus šio kavos kaifo ateitis - neaišku. Dar vienas „Coffee Inn” su galimybe derinti sirupą prie kavos?
Antrasis sustojimas - „Akropolis”, kavinė „Ciao Italia”. Neįtikėtinas kavos susigrūdimas: „Caif” ir „Ciao” skiria maždaug šimtas metrų!
Esminis skirtumas tarp šių dviejų kavos šventovių: „Caif” neaiškina savo pupelių kilmės, geografijos, mišinių proporcijų ir kitų dalykų, kurie galėtų rūpėti kavos „gourmet”. Tik gerai pasidairius, aiškėja, kad „Caif” kavą tiekia italų skrudinimo bendrovė „Mokador”.
Už klasiką - ramus aštuonetas
O „Ciao” aiškina ir gana nuodugniai. Nieko neišradinėja, nes remiasi Turino bendrovės „Lavazza” produktais. „Ciao” kavos meniu yra toks platus, jog įvairovės nemėgstantis klientas gali prarasti kantrybę jį skaitydamas. Žinovui dvidešimt pavadinimų - smagi kavos lektūra.
„Ciao Italia” kliento laukia strateginis pasirinkimas: kava iš kapsulinio aparato „Lavazza Blu” arba pupelės iš tradicinio. Kapsulių yra net septyni skoniai: labiau itališkas su dominuojančia robusta ir mažiau itališkas - gryna arabika. Kapsulės yra gėris tais atvejais, kai baro savininkui rūpi galutinis rezultatas, o gero barista po ranka nėra arba nėra pinigų jam mokėti algą.
Bet aš jau sakiau, kad mėgstu kavos klasiką: tikrą espresą iš aparato. Ne mygtukinį. Todėl renkuosi vienu litu pigesnį variantą - pupeles (3,65 lt).
Kava buvo gera: šiltas puodelis, teisingas kiekis, gan tvirta, kreminga puta. Rašyčiau ramų aštuonetą. Jeigu tokią būčiau radęs kokiame nors Londono „Tesco” prekybos centre, būčiau surikęs iš džiaugsmo.
Kvapnu ir dailu
Važiuojame centro link. Trečiasis sustojimas - „La Crepe” Gedimino prospekte. Smagi prancūziškos dvasios gastroinstitucija, tik gaila, kad pavadinime ant pirmosios “e” pamirštas prancūziškas „stogelis”.
Čia mane „pasodino”. Ta prasme, liepė sėstis. O aš užsispyriau - noriu prie baro, noriu matyt, kaip daroma kava. Juk vienas espreso postulatų teigia, kad kava puodelyje gyvena 2 minutes. O paskui - aleliuja. Štai kodėl Italijoje visi kaip bepročiai aplipę barą.
„La Crepe” padavėja kažkaip instinktyviai suprato mano norą ir žaibiškai atnešė kavą prie staliuko. Kava buvo labai karšta, kone deginanti. Ir tai yra minusas, nes espresas yra ne verdamas, o košiamas.
„La Crepe” kavos reikalus patikėjo „Illy”. Pasaulio kavos rinkose seniai mušasi du italai - „Lavazza” ir „Illy”. Vienas yra iš vakarų, Turino. Kitas - iš rytų, Triesto.
Abu šaunūs tuo, kad užsiima tik kava, ir jogurtų negamina. Kai kas sako, kad „Illy” yra kokybės garantija: pamatei ženklą ir jau žinai, ką gersi. Nesutikčiau. Žiūrint kur pamatai. Jeigu pamatai Neapolyje arba Kazertoje - tada gal. Tokia arabikos prigimtis - daug aromato, mažai kūno. Arabika - efemeriška ir pamaiviška gražuolė. Suvaldyti ją sugeba ne kiekvienas barista. O „Illy” skrudina tik arabiką.
Tad jeigu tą espresą „La Crepe” būtų daręs koks nors Gennaro iš Neapolio, manau, būtų visą dūšią iš pupelių išspaudęs. Bet šv. kavos Januarijaus „La Crepe” neturi. Todėl gėriau gana neblogą kavą - aromatingą, iš dailaus puodelio. Tiesa, kai įbėriau cukraus - kavos puta lyg kažko išsigandusi atsitraukė. Rašyčiau septynetą.
Mačistinė nuojauta nenuvylė
Ketvirtasis kavos sustojimas. Užupis, „Thierry kepyklėlė”. Kalbama, kad į Užupį susikraustė visas Vilniaus „gourmet” korpusas. Kad Užupis tapo kepyklėlių ir užeigėlių respublika. Kas galėjo prieš keletą metų pagalvoti, kad Vilniaus centras ir senamiestis pradės sutartinai kepti?
Grįžkime prie kavos reikalų. Mergina, pardavinėjusi bandeles, matyt, nebuvo profesionali barista. Ji pastatė puodelį, kava pradėjo sunktis, o mergina nusisuko ir pradėjo tvarkyti bandeles ant prekystalio. Ir šįsyk mano mačistinė teorija pasitvirtino.
Ačiū Dievui, spėjo atsisukti ir sustabdyti aparatą. Jame buvo ne standartiniai 25 gramai ir netgi ne toleruotini 30, o beveik pilnas puodelis. Bet tai jau ne espresas. Italai tokį kūrinį vadina „caffe’ lungo” - „ilga” kava. Įdomu tai, kad padidintas skysčio kiekis nesugadino kavos „kūno” ir konsistencijos, aliejingumo. Rašyčiau septynetą.
Likusieji trys kavos sustojimai Vilniuje - kitą savaitę. Galiu tik anonsuoti, kad Vilniuje yra dvi vietelės, kuriose kava yra kone tobula.