Trečiąjį šimtmetį skaičiuojanti garsi Torresų pavardė, akimis neaprėpiami vynuogynų plotai įvairiuose pasaulio kampeliuose ir rūsiai brandinamo vyno bei brendžio – tai ne tik palikimas, bet ir didelė atsakomybė visam gyvenimui.
Pagal galiojantį paveldėjimo protokolą M. Torresas kompanijos vairą turėtų perimti šiais metais. Vyras tikina, kad tai jis daro savo noru - priklausymas šimtmečius skaičiuojančiam verslo klanui nebuvo jam primestas kaip našta.
Šeimyninis darbas
„Torres“ protokole teigiama, kad kompanijos vadovu asmuo gali būti tol, kol jam sukaks 65-eri, o prezidento pareigas einama iki 70-ojo gimtadienio. Protokolas taip pat nurodo, kad bet kuris šeimos narys, norintis dalyvauti versle, privalo baigti universitetą ir įgyti patirties kitose kompanijose.
Nors žvelgiant į paveldėjimo taisykles akivaizdu, kad vadovauti visuomet patikima tik šeimos nariui, M. Torresas jaunesnysis pabrėžia, kad nei vienam iš jų nėra užtikrinama auksinė ateitis.
„Pas esu baigęs mokslus, karjerą pradėjau kvepalų versle. Galbūt tuomet dar nebuvau tikras, kad savo gyvenimą skirsiu šeimos verslui, tačiau jaučiau, kad taip ir bus. Juk nėra lengva, o ypač jaunam žmogui, susitaikyti su tuo, kad tavo viršininkas yra tavo tėvas. Be to, jauni darome klaidų. Jas reikėjo daryti kitur, o ne savo darže“, - šmaikštauja pašnekovas.
M. Torresas jaunesnysis teigia, jog jam tradicijos yra labai svarbios, tačiau kompanija taip pat žvelgia ir į ateitį, tad jo vadovavimo modeliui bus artimas tradicijos ir modernumo derinys.
„Su žmona laukiamės pirmojo sūnaus. Gimti jis turėtų liepą. Dar vienas Miguelis Torresas mūsų giminėje. Ar jis seks visų iki šiol buvusių Torresų pėdomis? Manau, leisime jam pasirinkti. Tarkim, mano sesuo visuomet svajojo būti gydytoja. Ji tapo plastikos chirurge“, - vidinius Torresų šeimos principus aiškina verslo paveldėtojas.
Pasuko į ekologiją
Šiandien Torresų šeimos palikuonio Miguelio A.Torreso vadovaujamas verslas dėmesį skiria ne tik vynų skonio savybėms, bet ir klimato kaitai bei ekologiniams produktams. Vyndariai pateikia to pavyzdį – vynas yra pilstomas į lengvesnius butelius, žaliavos yra perdirbamos, o gamybai yra naudojama saulės energija. Visi jų vynuogynai yra sertifikuojami kaip ekologiniai.
M.Torresas jaunesnysis pabrėžia, kad jų polinkis į ekologiją – ne rinkodaros triukas. 2010 metų vasarį, po Čilę sukrėtusio galingo žemės drebėjimo, „Miguel Torres Chile“ nutarė prisijungti prie „Fair Trade“ - prekybos partnerystės, siekiančios sudaryti geresnes sąlygas Trečiojo pasaulio šalių ūkininkams, skatinti ekonominį auginą ir mažinti vargingųjų atskirtį.
„Fair Trade“ logotipas ant vyno butelio reiškia, kad įmonė sąžiningai moka ūkininkams, suteikia palankias socialines sąlygas, tausoja gamtą.
„Ir tai nėra šnipštas. Ūkininkų prašome auginti mažiau, bet kokybiškiau. Pajamų skirtumą jiems kompensuojame. Štai vieno ūkio pajamos per kelis metus augo tris kartus. Vargingai gyvenantiems Pietų Amerikos vynuogių augintojams tai – daugiau nei skaičiai“, - sako vyndarystės imperijos paveldėtojas.
Paklaustas, ar ekologiškas vynas, kuris daugeliui asocijuojasi su didesne kaina, gali konkuruoti su pigesniu, pašnekovas buvo įsitikinęs, kad viskas priklauso nuo rinkos: „Kartą jo paragavusieji supras skirtumą. Žinoma, jie yra brangesni, tačiau kartais juk galima pabandyti.“
Iš Europos – į Pietų Ameriką
„Torres“ įmonės atsiradimas Čilėje 1979 metais yra vienas iš svarbesnių įvykių šios šalies vyno istorijoje. Bendrovė buvo pirmoji užsienio vyno gamintoja, įsigijusi vynuogynus Augusto Pinocheto valdomoje Čilėje. Imtis Čilės projekto Miguelis A. Torresas ryžosi paskatintas čiliečio draugo Alejandro Paroto, su kuriuo kartu studijavo Dijone (Prancūzijoje). Jų akimis, Čilė buvo tikras vyndarių rojus ir, kaip 8-ame dešimtmetyje sakė Miguelis A. Torresas, „ideali vieta gaminti nepakartojamus vynus“.
Dosni Pietų Amerikos šalies žemė davė vieną geriausių „Cabernet Sauvignon“ iš Curico – ribotos gamybos „Manso de Velasco“. Pigesni čilietiški Miguelio Torreso vynai taip pat plačiai žinomi ir mėgstami.
„Ši šalis – unikali, - sako M. Torresas jaunesnysis. - Tokių paprastų ir nuoširdžių žmonių sutiksi ne visur. Jie gyvena taip, kaip moka. Kai visi aplinkui skundžiasi krize, sunkmečiu ir sudėtinga finansine situacija, jie tiesiog dirba, nes krizė jų gyvenimą lydėjo nuolat. Jie prie to pripratę.“