Išskirtinėje Vilniaus vietoje esantis restoranas lyg ir turėtų būti traukos centru ne tik pravažiuojantiems turistams, bet ir sostinės gyventojams, tačiau kiek labiau išlavintą skonį turintys ir padorų aptarnavimą vertinantys lankytojai šią vietą apeina iš tolo.
Pasklidus gandams, kad „Tores“ šis sezonas - paskutinis, mat visas didžiulis pastatas parduotas, ir naujasis šeimininkas čia maitinimo įstaigos nebelaikys, eilinį ketvirtadienio vakarą, pliaupiant lietui, einame atsisveikinti ir paskutinįsyk patikrinti tų girdėtų nuomonių.
Taigi kas nutiko, kad restoranas, galintis pasigirti didele lauko terasa su nepaprasto grožio panorama į Vilnių, taip kritikuojamas? Visų pirma, turbūt labiausiai visiems kliuvo aptarnavimas: daug metų čia nebuvo tvarkos, personalas keitėsi dažniau, nei metų laikai; savininkai, matyt, rankas nuleido net jų nepakėlę. Plėšikiškos kainos taip pat nedžiugino, o maisto net negalėjai pavadinti maistu. Ką jau kalbėti apie įstaigos pavadinimą - „restoranas“. Bent kiek išmanančiam vadybą ir restoranų verslą, ši vieta galėjo tapti tikra aukso kasykla, tačiau ar taip kada nors atsitiks, parodys laikas.
Pirmas dalykas, kuris turbūt daugeliui užkliūna - įėjimas. Iškaba mažytė, kažkokie vartai amžinai apstatyti privilegijuotųjų „tačkėmis“ (gal savininkai, gal direktoriai), žodžiu, pirmą kartą apsilankius, net nežinotum, kur eit. O Skirmantas Tumelis dar ir su vežimais nepravažiuotų, nes grįsta čia apvaliais akmenimis. Mūsų apsilankymo metu beveik visi didesni stalai užimti - girdisi visokių kalbų, bet mažiausiai - lietuvių.
Aišku, užsieniečiams čia turėtų visai patikti - ypač, jei jau nusivylė lietuviškų pseudokaimo užeigų maistu, neatitinkančiu laminuotų valgiaraščių paveikslėlių. Kadangi už lango pliaupia lietus, terasa tuščia. Restorano interjeras nepakitęs daug metų, tiesa, po kilusio gaisro viršuje, lubos tik aptvarkytos: apkaltos plokštėmis, apibėgusios nuo lietaus (stogą sutvarkė tik šiemet, ir tai ne iki galo).
Klasikinio tipo kėdės ir stalai, akmeninės grindys lyg ir pretenduoja į šiokį tokį pilies menės interjerą, čia taip pat yra ir židinys, bet neteko matyti jo uždegto. Taip, tualetai vis dar prie virtuvės, ir į juos eiti kviečia net dvi nuorodos. Matyt, lankytojai dažnai klausia, kur eit, nes nesitiki, kad tikrai link virtuvės. Viduje tvyro gan stipri prietema, tad iš karto atsiprašau dėl nuotraukų kokybės.
Kai ko nors labai tikiesi, dažniausiai būni apviltas. Tad ir mes tikimės to baisiojo, nemandagaus, amžinai vėluojančio ir neišmanėliško aptarnavimo, kad smagesnė apžvalga išeitų, tačiau prie mūsų pačiu laiku (vos susikabinus paltus ir susėdus) atsiranda visai žavus jaunuolis ir išdalina valgiaraščius. Nuvilia gerąja prasme, aišku.
Užkandžiams imame rūkytą keptą varškės sūrį su žolelių pagardu bei vyne virtą kriaušę su mėlynuoju pelėsiniu sūriu, graikiniais riešutais ir Parmos kumpiu. Beje, interneto puslapyje esančiame valgiaraštyje sūris kažkodėl nepateikiamas, nors tai yra, ko gero, geriausias iš visų mūsų valgytų patiekalų.
Pamenu, prieš gerą dešimtmetį jis buvo ir, galiu patikinti, liko toks pat geras: kolegė paantrina, kad pirktinį varškės sūrį kepant būtų sunku sugadinti. Žolelių ir aliejaus pagardas tinka, todėl džiaugiamės pasirinkimu. Tik kam tos pavytusios salotos ant medinės lentelės - negi virtuvės šefai vis dar nesuvokia, kad nereikia pjaustinėt saulučių iš morkyčių ir dėliot petražolių visur ir visada?
Kriaušė mus nuvilia. Gali būti, kad kam nors pasirodys, jog aš pamaiva, bet... Kriaušė patižusi kaip reikiant, sūris parinktas netinkamas - kietas kaip sušalęs sviestas; na, riešutai kaip riešutai, o vienintelis nesugadintas daiktas čia yra kumpis. Ir vėl tos pigiausios aisbergo salotos. Nesidžiaugiam, nors tu ką.
Pagrindinių patiekalų valgiaraštis nemažas, bet ir ne per ilgiausias. Imame tuno kepsnį (32 Lt), vištieną su gorgonzola (28 Lt) ir veršieną su kaparėlių padažu (45 Lt). Kainos lyg ir nesikandžioja, bet kažkodėl man nuojauta kužda, kad už pigiai gerai būt negali. Kartais taip būna, bet vietose, kurios gyvena labiau iš vaizdo, o ne virtuvės šefo dėka, to tikėtis nevertėtų. Padavėjas patikina, kad tuno kepsnys bus viduje žalias - kaip ir priklauso. Ką gi, labai malonu.
O dabar šiek tiek paskaičiuojam: šviežio tuno filė kokioj nors „Maximoj“ kainuoja 90 Lt/kg. Kepsniui reikėtų bent 200 g, o tai yra 18 Lt. Toje pačioje „Maximoje“ šaldytų žuvų skyriuje du tuno kepsniai po 200 g kainuoja 16 Lt. Ar dar reikia toliau sakyti, kad gauname skubiai ir netinkamai atšildytą ir visiškai perkeptą tuną? Na, bet mes stebuklo ir nesitikėjome, nes taip būti negali. Valgytoja tik pakomentuoja, kad svogūnų šiaip nemėgsta, bet iš viso patiekalo - jie geriausi, mat pamarinuoti ir patiekti su kitom šviežiom daržovėm, tarp kurių ir vėl tos pabodusios aisbergo salotos.
Veršiena valgoma, bet niekuo neypatinga; pomidorai pakepti per mažai, o bulvės sprangios ir iš viso čia nereikalingos. Noriu tikėt, kad mėsa buvo atšildyta kaip nors padoriau, nei tunas. Vištiena, turėjusi būti paprasčiausiu patiekalu, tapo ne prasčiausiu, o vienu iš geresnių. Mėsa nesausa, daržovės, užkeptos sluoksniuotoje tešloje, tinka; padažas taip pat švelnus, tačiau jei paklausite, ar dar kartą valgytume - na, ne. Kodėl? Nes nuobodu. Nes vis tiek primena eilinę maitinimo įstaigą, o ne restoraną. Kodėl „Meat Lovers Pub“ net dešreles patiekia taip, kad pamatęs nuotrauką, gali per visą miestą nulėkt pietaut, nors šiaip dešrelių arba kiaulienos nevalgai. Pažiūrėkite į nuotraukas ir patys nuspręskite, ar apetitas kyla, ar ne.
Šį kartą nusižengiame tvarkai ir taisyklėms vyną pasirinkti prie maisto, todėl geriame šaltą ir labai mėgiamą „Dietrich Alsace Gewurztraminer“, kurio kaina čia tik 50 Lt, o tai reiškia, kad antkainis tik dvigubas. Deja, desertų valgiaraštis mūsų visai nesudomina: neįpareigojantys pyragų pavadinimai gali slėpti bet ką, o ledų, dar vieno kepto sūrio ir nusibodusio tiramisu nesinori. Kolegė sako, kad po paskutinio apsilankymo čia ir apsinuodijimo maistu nenorėtų rizikuoti valgyti tiramisu, kurio kremo sudėtyje šiaip jau turėtų būti žalias kiaušinis.
Pamenu, kad ne taip senai čia buvo apsilankiusios tam tikros tarnybos ir restoraną trumpam privėrė, kad besidarbuojantys virtuvėje pjaustymo lenteles, darbastalius ir grindis prasiplautų. Kažkas panašaus, kaip kad tas pasiutęs škotas Gordonas Ramsey pas amerikonus po virtuves laksto ir atseit jį pykina nuo nešvaros. Na ir gerai, apsieisime be desertų, bet virtuvėj turbūt jau švariau?
„Tores“ šūkis - „sumanus skonis“. Nežinau, kiek čia to sumanumo - sumaniai nenusimanančius pamaitint ar kaip. Malonus padavėjas jau dingęs, tad sąskaitą mums atneša ne tokia maloni padavėja. Trise sumokame 194 Lt plius arbatpinigiai. Ką gi, pavalgėme, bet tik tiek. Kažkiek gaila, nes ši vieta tiek kartų smaugta, stekenta ir prikelta, kad tiesiog būtų buvę nuostabu, jei ji galų gale būtų atitekusi tam, kas išmano.
„Tores“, Užupio g. 40, Vilnius. Tel: +370 656 490 32. Kasdien nuo vidurdienio iki vidurnakčio.
Daugiau panašių apžvalgų galite rasti čia.