Leisiu sau vienintelę nostalgijos gaidelę: ši mūsiškė kavos kultūra šiandien neatsirado. Ir ne vakar. Prieš ketvirtį amžiaus buvo tokia kavinaitė „Vaiva“, kur po paskaitų eidavau kavos. Čia, pamenu, irgi buvo kavos aparatas, kavos malūnas brazdėjo, kava kvepėjo. Nors kvepėjo pakankamai ir armėnišku konjaku. Sovietmečio kava buvo apgailėtina, rūgšti pasiutusiai. Drumzlinas kavos vanduo. Bet vis tiek tai buvo kavos įstaiga. Tuo Vilnius, matyt, ir skyrėsi nuo kitų neaprėpiamos „čajaus deržavos“ teritorijų.
Didžiojoje gatvėje į akis lenda gan nekuklus skelbimas vitrinoje: „Tikras itališkas espreso“. Kaip galima neužsukti? Tai „Delicafe“ (tikiuosi, teisingai perteikiau gan įmantrų pavadinimą). Šiek tiek „gourmet“ parduotuvėlė, šiek tiek kavos baras su galimybe užkąsti. Šioje šviesioje, švarioje vietelėje aptikau bene brangiausią kada nors Lietuvoje matytą alyvuogių aliejų: butelis—per 80 litų. Perkūnas trenktų: tokių kainų Milane arba Romoje reikėtų paieškoti. Žinoma, „Riviera Ligure“ su Europos kilmės ženklu DOP yra iš tiesų vienas brangiausių: maždaug 9—10 eurų/litras pas gamintoją.
Apie aliejų užsiminiau todėl, kad simpatiška pardavėja nesugebėjo paaiškinti, kodėl jis toks brangus. Sakė, kad pakankamai kartus, nors yra atvirkščiai: „taggiasca“ alyvuogių aliejaus—pats švelniausias. Su kava buvo panašiai: simpatiška pardavėja negalėjo tiksliai paaiškinti pupelių kilmės, mišinio, skrudintojo. Pasakyti „iš Italijos“, vadinas, nieko nepasakyti. Itališka ji ir buvo: gal net pernelyg. Labai tamsi puta, šiurkštoko ir aitraus skonio, agresyvi, gan grubaus kūno. Ar nebus tas atvejis, kai „robusta“ groja? Bet man asmeniškai geriau jau tokia, negu perleista bekūnė arabika. Rašyčiau septynetą su minusu.
Didžioji gatvė, „Café’ de Paris“. Kultinis pavadinimas. Romoje, Veneto gatvėje to paties pavadinimo baras buvo svarbiausia „dolce vita“ kavos gėrėjų vieta. O Vilniuje? Čia paryžiečiai geria itališką kavą. Ir tai yra gan mielas dviejų skonio imperijų taikaus sambūvio atvejis. Nes italai su prancūzais dažnai išgyvena panašius kompleksiukus kaip lietuviai su lenkais.
„Café’ de Paris“ man patiko, nes čia niekas niekur nesiunčia ir nesodina. Galima apsižergti baro kėdę ir ramiai stebėti, kaip barista kavą kuria. Ir- „parbleu“ (pranc. po šimts)—sukūrė tikrai neblogą. Beje, Paryžius, kaip ir Londonas, yra tas didelis miestas, kuriame geros kavos reikia paieškoti. Vilniaus paryžiečių espresas buvo šiek tiek „ilgesnis“ nei idealiosios proporcijos liepia, bet priimtinas. Pakankamai temperamentingo kūno, apvalus. Tirštas? Būna ir geriau, bet konsistencija nebloga, puta gan kreminga. Rašyčiau septynis su pliusu, beveik aštuonis. Beje, šiame bare kavos aromatą lenkia prancūziškų kepinių kvapas. Pusryčiams—puiki vieta. Tik gaila, nepažiūrėjau, kelintą valandą atsidaro ši prancūziško—itališko skonio institucija. Tai svarbi informacija, nes lietuviškieji barai mėgsta ilgai miegoti, lyginant su Pietų Europa.
Keliaujam žemyn, į Pilies gatvę. Čia yra puiki kavos vieta—„Pilies kepyklėlė“. Prieš keletą metų ją išgyriau „Ekstra“ savaitraštyje ir įrašiau į geriausių Lietuvos barų TOP dešimtuką. Todėl buvo įdomu sugrįžti ir paragauti kavos. Primenu-tik kavos, nes daug kas giria ir kepyklėlės tortus, saldumynus.
Čia būtina sėstis prie staliuko, bet dirbantys žmonės neužgaišta, matyt, žino, kad pagamintą kavą reikia išgerti per dvi minutes. Jeigu nežinočiau, kad esu Vilniuje, galėčiau ramiai pasakyti, kad esu Turine, Romoje ar bet kuriame ne pietų Italijos miesto bare. Teisinga putos spalva, be jokių burbuliukų ir „skylių“. Beriu cukrų ir stebiu, kaip jis lėtai, visu savo svoriu kovoja su kremingos, aliejingos putos paviršiumi. Pagaliau—„prakerta“ , nugrimzta, puta užsitraukia tarsi Čepkelių raistas. Kava- „raumeningo“ kūno, tačiau burnos ir skrandžio nepjausto. Ilgas, smagus šokolodo poskonis. Ką čia ir beparašysi? Devynetą. Nes dešimtukus tik Neapolyje, Tribunolų gatvėje galima užtikti.
Beje, žvilgtelėjau ir į „Pilies kepyklėlės“ kapučino meistrystę, nors tai ir nėra šio rašinio tema. Žavingas, su dailiu piešiniu. Tiesa, man labiau patiko ne dekoracija, o tvirta pieno puta: nė mažiausio burbuliuko!
Žodžiu, šis baras—kavinė, manau, tikrai pakliūtų į „Gambero Rosso“ barų gidą. Jeigu toks, žinoma, kada nors bus išleistas. Kadangi „Kepyklėlė“ nėra grynas kavos baras, čia žmonės ateina ir pavalgyti, dėmesys kavai—tampa vertybe ir profesionalumo įrodymu. Nes Lietuvoje saldumynai buvo ir išlieka labai reikšminga gastronomijos sritis. Daug kas prie tortus vis dar kava užsigeria. O kai tortas susiduria su kava, visada nukenčia kava.
Paskutinis, aštuntasis stabtelėjimas—miesto centre. Prie vyriausybės—loftinis restoranas „Studio 9“. Kadangi turėjau labai mažai laiko, padariau tai, ką visada darau Romoje: įlekiu į barą, išberiu dviem žodžiais pageidavimą—„un espresso per favore“ (it. espreso, prašome), porą minučių stovėdamas palaukiu, porą minučių vėlgi stovėdamas džiaugiuosi espreso aromatu ir skoniu ir „via“—lauk. Ant baro palieku 1 eurą (kava Romoje kainuoja 80 eurocentų, 2 litus, 76 centus.
Čia viskas buvo, kaip ir turėjo būti. Barista manęs niekur nesodino ir nesiuntė toliau nuo baro. Nesiūlė torto ar keptos duonos. Nesakiau jam to, ką paprastai Lietuvoje sakau—„man, prašau, mažą, labai mažą espreso kavą“, tiesiog—„puodelį espreso kavos“ ir tiek. Atsistojęs palaukiau, patyrinėjau greitus barista judesius. Kava buvo teisinga. Tiksliai—30 gramų. Karštas puodelis. Cukrus smigo lėtai. Aliejinga, puikios konsistencijos. Ilgas poskonis. Norėjosi su šaukšteliu išgramdyti kavos kremo likučius. Devynetą gal ir rašyčiau.
Aštuonios kavos vietos Vilniuje (išdėstyta ne pagal kokybę, o degustacijos eilės tvarka):
1. „La Crepe“, Gedimino prospekte. Kava—„Illy“.
Pliusas: geras „Illy“ arabikos aromatas.
Minusas: menka konsistencija, silpnas kavos kūnas. Reikia ieškoti vietos prie stalo ir laukti.
2. „Ciao Italia“, Akropolis. Kava—„Lavazza“
Pliusas: galimybė rinktis: aparatas arba kapsulė. Platus kavos meniu. Teisingai paruoštas espresas.
Minusas: nebuvo natūralaus mineralinio vandens. Gazuotas prie espreso nelabai tinka.
3. „Caif Caffe“, Akropolis. Kava—„Mokadoro“
Pliusas: įdomus pateikimas—stikle. Platus kavos meniu
Minusas: kava vandeninga, puta išmaišius cukrų tampa skylėta. Mažai žinių apie pupelių kilmę.
Kavos terminologija—su klaidomis.
4. „Thierry kepyklėlė“, Užupis. Kava—„Lavazza“
Pliusas: tirštas, geros putos espresas.
Minusas: neteisingas kavos tūris.
5. „Delicaffe’ Gourmet“, Didžioji gatvė. Kava—neaiškios kilmės italų skrudintojo.
Pliusas: pateikimas stikle, teisingos proporcijos.
Minusas: kava šiurkšti, „kampuota“, daug kūno ir intensyvumo, mažai apvalumo ir saldumo.
6. „Café’ de Paris“, Didžioji gatvė. Kava—„Lavazza“.
Pliusas: galimybė bendrauti su barista, stebėti prie baro kavos darymo procesą. Tvarkingai
pagamintas espresas.
Minusas: kava šiek tiek „pailginta“-vandeningesnė, bet priimtina.
7. „Pilies kepyklėlė“, Pilies gatvė. Kava—„Lavazza“.
Pliusas: espresas be priekaištų. Aromatinga, puikios, kremingos putos, puikiai atlaiko cukraus testą, aliejinga, ilgas poskonis.
Minusas: nėra tiesioginio sąlyčio su baru, barista.
8. „Studio 9“, Gedimino prospektas. Kava—„Lavazza“.
Pliusas: teisingas espresas be priekaištų. Galimybė gerti kavą prie baro ir bendrauti su barista.
Minusas: Tamsoka. Tokioje šviesoje kavos spalvą, putos konsistenciją vertinti gana sunku.