Vyrams – vyrų maistas, moterims – moterų. O kitų orientacijų atstovai ką valgo? Jiems tenka prisitaikyti.
Interneto erdvėse skaičiau apie kažkur Lietuvoje sėkmingai ruošiamas ir mielai valgomas „Vyrų” salotas. Ar įsivaizduojate tokį variantą prancūziškai „Salade pour homme”? Arba itališkai „Insalata per i soli uomini”? Arba ispaniškai skamba dar geriau: „Ensalada por el macho”?
Jeigu mūsiškės vyriškumą įkūnijančios mišrainės autorius norėtų žaibiškai išgarsėti, kelias tiesus: vyksta į Vakarus, atidaro kavinukę ir gamina savo „vyriškumus”. Iš karto prie durų išsirikiuotų „El Pais”, „Le Figaro” ar „La Repubblica” fotoreporteriai.
Tų „Vyriškų”, tiesą sakant, neragavau. Galbūt jos ir skanios. Nors kažkaip dviprasmiškai skamba.
Įsivaizduoju moterį ar merginą, kuri toje kavinėje išrėžia padavėjui užsakymą: „Man prašom „Vyriškų” porciją ir dar to „Vyriško” alaus”. Kavinėje sėdintys nuščiūva ir susižvalgo. Padavėjas atsisako priimti užsakymą ir ima klientei draugiškai siūlyti kažkurį maistą ir gėrimą, kuris labiau tinka dailiajai lyčiai.
Neragavau tų salotų, bet, matyt, jos vyriškai stiprios: su svogūnais ar su česnakais. Nes juk sena antropologinė vyro charakteristika, kuri prieš keletą tūkstantmečių turėjo erzinti patelę, buvo tam tikras patino kvapas. Žodžiu, užvalgai ir suvyriškėji taip, kad joks „Hugo Boss” ar kitokie „Pour Homme” ženklu pažymėti kvepalai kurį laiką būna bejėgiai prieš lietuviškų „Vyriškų” salotų iškvėptą poskonį.
Pamenu ir aš, kai buvau studentas, gavau pamoką, kuri mane visam laikui atgrasė nuo „vyriško” maisto.
Vilniaus Gedimino prospekte prieš „Vagos” knygyną buvo kavinė. Tąkart grįžau iš sovietinio „vyriškumo” paskaitų Vilniaus universiteto karinėje katedroje. Su vyrais bendramoksliais užvalgiau vyriškos silkės su svogūnais. Vyriškai įkaliau sovietinės vodkos, surūkiau vyrišką nebepamenu ką, nes neberūkau. Ir nuėjau į pasimatymą.
Kai pabandžiau bučiuotis su trečiojo kurso Dailės instituto rūbų modeliavimo studente, būsimoji Jurkevičienė šaltai man pasiūlė: „Vyruti, išsivalyk dantis.”
Čia neketinu toliau tyčiotis iš tų nelemtų „Vyriškų” salotų, alaus „Tikriems vyrams” ir kitokių pseudovyriškų skanėstų.
Bet jeigu alaus gamintojas pasirenka „vyrišką” rinkodaros požiūrį, vadinasi, žino, ką daro. Vadinasi, jis „veža”. Jeigu kavinė ruošia mačistines salotytes, vadinasi, valgytojų yra.
Kodėl pas mus išliko šis kulinarinis seksizmas, kuris neįmanomas kitur?
Ar tai sovietinio mačizmo tradicija, Lietuvos vyrų menkavertiškumo kompleksai? Galbūt čia esama visko šiek tiek po truputį. Mane irgi motina vaikystėje ragindavo: „Būk vyras, suvalgyk daugiau mėsytės. Tikri vyrai valgo daug mėsytės.”
O man norėdavosi spagečių. Visiems vaikams norisi spagečių, vamzdelių, kaspinėlių, spyruoklyčių, ratukų ir kitokių itališkų makaronų formatų. Jie skatina vaizduotę. Norisi žaisti. Būtent todėl, matyt, kai berniukas paauga, tėvas vieną dieną pasisodina jį ir išaiškina vyriškos gastronomijos ypatumus: „Ką tu čia su tais makaronais žaidi? Tikri vyrai valgo mėsą.”
Paaugliui tenka stumti į šoną lėkštę su kriauklytėmis ir griebtis kaulo.
Taip po truputį berniukui formuojami mačistiniai valgymo įpročiai. Užaugęs jis nė pats nepastebi, kad jau tapo kulinarinio rasizmo atstovu.
O italų vyrai? Bobos, o ne vyrai, nes užsiima makaronų vyniojimu. Prancūzai? Nerimti – varles valgo. Graikai? Alyvuogėmis ir daržovėmis minta – irgi netikri vyrai.
Lieka džiaugtis, kad pagaliau pradėjo blėsti svarbiausiojo „vyriškumo” žavesys: jauni vyrai Lietuvos miestuose nebesigiria, kiek puslitrių vyriškai ištašė neužkąsdami ir dar po to liko stati stovėti.
Tačiau česnakais įtrinti duonos gabaliukai patvirtina, kad alus kol kas lieka vyrų ritualinis gėrimas. Merginoms skirta puslitriais gerti latės kavą, kuri šiuo metu yra dominuojantis moteriškumo simbolis.
Beje, kavos vartojimas irgi susiskirstytas į vyriškas ir moteriškas teritorijas.
Moterys visą dieną nieko nevalgo, kad galėtų susipilti į skrandį bauginamą kilokalorijų esenciją – latės kavą. Espreso puodelio – tai jau ne. Esą tie 40 gramų – tai grynas kofeinas, kuris tinka tik sunkumų kilnotojams arba juodųjų karatė diržų savininkams.
Mineralinio vandens gamintojai suka prie to paties: vyrai geria „Vytautą”, o dailiajai lyčiai teks pasitenkinti itališku glamūru dvelkiančiu silpnai mineralizuotu „Acqua Panna”. Dievulėliau, koks absurdas. Bet taip yra: ši teorija man buvo išdėstyta vienoje pajūrio kavinėje be teisės suabejoti.
Tos nelemtos salotos pareklamuotos kaip vyriškos greičiausiai todėl, kad kitaip jų vyrai nevalgytų.
Vyrams neskirta kramsnoti lapų. Spagečiai tinka nebent subobėjusiems pietiečiams, nes šiaurės galiūnas turi dirbti dantimis ir žandikauliais. Šiai veiklai labiausiai tinka mėsa. Nemalta, žinoma.
Vienas mano bičiulis italas, paviešėjęs Lietuvoje, man guodėsi: pakvietė dailią panelę pietų ir užsisakė: spagečių be nieko, tik su aliejuku ir tarkuotu parmezanu, antrą patiekalą – keptų cukinijų, dar desertą ir negazuoto mineralinio vandens.
Dailiai panelei išsyk kilo abejonių: ar vaikinas, kuris nevalgo mėsos ir geria mineralinį vandenį, yra tikras vyras?
Kitąsyk italas žadėjo imti patį kraujingiausią kepsnį su krienais ir stiklą tamsiausio alaus, kurio pakęsti negali. Bet ko žmogus nepadarysi iš meilės?
Žodžiu, maistas ir seksas Lietuvoje kol kas yra ne vien proginiai Valentino dienos plepalai, o ištisą amžinybę trunkanti gastronominių prietarų naktis.