Kai rašiau apie tai, kad Nidoje keturių asmenų šeima apartamentams ir maistams gali be vargo išleisti tūkstantį litų parai, skaitytojai puolė kratytis įsiūtyje ir įrodinėti, kad tai nėra būtina.
Aš ir nesakiau, kad būtina. Aš sakiau, kad su atsipalaidavusiu gyvenimo stiliumi (o atostogos idealiai tokios ir turėtų būti) ir kasdieniais pavalgymais restoranuose ir kitokiom pramogom tos penkios šimtinės, atlikusios nuo normalių apartamentų nuomos kainos, išsileidžia per dieną be jokio vargo, net plėšytis nereikia.
Žinoma, kalbėti apie nidietiškas pramogas nėra baisiai populiaru, nes čia nekenčiamos ir pavydimos turtingosios Lietuvos užmojus ir įpročius galima pajusti žymiai aštriau, nei iš nuotraukų apie aukštuomenės vakarėlį.
Mat vienam vakarui pasipuošti gali daug kas, o štai Nidoje geras gyvenimas šviečia būtent detalėse - nuo brangių sandalų iki akinių, nuo pedikiūro iki šukuosenos, nuo vaikučių skarytės-bandanos iki krepšio, kuriame iš paplūdimio nešiojami rankšluosčiai. Kaip jau esu rašęs, čia atostogauja tie, kuriems sielos stygų nekabina svarstymai, kur apsimoka geriau. Čia atostogauja tie, kas renkasi ten, kur jiems patinka. Čia restoranuose nebūna specialių pasiūlymų ir nuolaidų, nes čia pagal kainas retai kada pasirenkami patiekalai.
Restoranas „Nidus“ yra turbūt labiausiai matoma lietuviškos gerovės vieta Nidoje, nes čia labiau lietuvių vieta. Čia mažiau užsienio turistų (išskyrus rusus – jų būna), nei kitur - pastarieji daugiau tarpsta prie marių. „Nidus“ yra ant kopos šlaito, besileidžiančio jūros link. Tai buvusi nomenklatūrinė sanatorija „Rūta“, bet apie tai prisimena tik tokie, kaip aš – kuriems iš atminties dar neišsitrynė, kad „Jūratėje“ poilsiaudavo žmonės su Lengvosios pramonės ministerijos nomenklatūriniais kelialapiais, o „Nerija“ buvo žinoma kaip Prekybos ministerijos poilsinė.
Be to, čia lietuviškos šeimos mėgsta eiti, kadangi, kol tėveliai valgo salotas ir didkepsnius, vaikučiai gali užsiimti, įsistatinėdami gumbus ant sūpynių ir laipynių – gražiai išpuoselėtos mamos gražiais, bet atsainaus nuobodulio pažymėtais veidais laksto paskui juos ir kultūringai juos drausmina. Nestaugia, kaip tos gerklingos močios užmiesčių prekybos centruose, bet pusbalsiu barasi.
„Nidus“ pažįstame jau seniai, ir apžvalgą buvo rašyti paprasta, nes ten kasmet valgome ne kartą ir ne dešimt. Juo sunkiau, nes objektyvus vertinimas nuo labai artimo pažinimo atitolsta. Sąmoningai nusprendžiau išbraukti iš atminties nelabai sėkmingus pavalgymus praeityje, ne sezono metu: tebūnie čia užbrėžta nauja riba.
Sezonas Nidoje prasideda tuomet, kad „Niduse“ jau galima sėdėti lauke, kur yra pagrindinė valgymo zona (viduje yra keli staliukai, bet čia – tik kai šalta, kai lietus, arba kai lauke nebėr vietos). Todėl vasaros sezoną aš oficialiai jau pradėjau.
Sezoninis Nidos delikatesas yra kepta duona su česnaku ir sūriu. Šiaip ji pateikiama visuose lietuviško maisto restoranuose Lietuvoje, Kuršių Nerijoje šis patiekalas yra privalomas kiekvienai viešojo maitinimo įstaigai (išskyrus galbūt bandelių kepyklą), ir jo kokybė reiškia gana daug bendram restorano įvertinimui. Kaip ir žuvis, kepta tešloje.
Čia kepta duona (9 Lt) nepriekaištinga – ne per kieta, kvapni, daug sūrio. Tik porcija ne per didelė (keturiese paprašom dar vienos).
Vištienos sparneliams (17 Lt) pasiseka mažiau. Man tai jie tokie visai kieti ir gardūs, pats tas, nes aš – diedas, mano toks supratimas. O štai gyvenimo draugė parodo ir pabrėžia, kad jie tiesiog per ilgai praleido šaldiklyje – sparnelio smailusis galas sudžiūvęs ir net pamėlęs nuo to ilgo arktinio potyrio. Sparnelis iškaitintas net nebuvo normaliai – dalis jo tebebuvo šalta. Man tai visai skanu (bet man skanu būtų ir vonios kempinė, užkepta su daug sūrio ir pagardinta kečupu, ir jei su daug prieskonių ir jei prie alaus). Bet teisinga tatai nėra.
Fahita (rašoma „fajita“), toks blyniūkštis, į kurį dedama daržovių ir vištienos ir padažų, kainuoja 18 Lt ir vienai mažai valgytojai atrodo pats tas, šiaip ir patiekta gražiai. Nieko gudraus, ir pagal skonio blankumą toli gražu ne meksikietiška, bet kaip valgymas įnoringai septynmetei mergaitei, kuri pasirenka viską kruopščiai ir arba mėgsta, arba ne, fahita yra visai tinkama.
Keptos stintos yra, reikia manyti, šaldytos (ne sezonas juk), arba jau kokios paskutinės sugautos vargetos, nepalyginsi su tuo, ką parduoda žiemą. Skonis teisingas, bet jos buvo mažos, ne mėsingos. Kas svarbiausia, kad tame patiekale yra kažkas pajūriško. Dar vieną sidro, padavėja, ačiū jums. Nuo sūraus maisto iškart užpuola troškuliukas.
O štai didkepsnis nuvilia. Keista, kad ir mažo dydžio didkepsnis irgi vadinamas didkepsniu, nes jis visai ne didelis (200 gramų), ir nuvilia ne kaina (labai padori – 43 Lt. be garnyro), o tai, kad mėsa užgožta prieskonių – gal „Vegetos“, gal kokių kitų, bet jų per daug, ir pradeda atrodyti, kad kažką norėta nuslėpti.
Dėl to yra liūdna, nes „Nidus“ anksčiau gamindavo absurdiškai skanius steikus – vieną kartą mudu su geru draugu iš Talino nusprendėme jų atsivalgyti Nidoje, ir užsisakėme po du didžiuosius, taigi viso po 800 gramų mėsos kiekvienas: kokia buvo sąskaita, jau pamiršau (rodos, keturženklė, nes vakarieniavom šešiese), prisimenu tik, kad malonaus jausmo būta. O dar prisimenu, kad bičiulis taip seilę varvino į mūsų stačiakrūtės padavėjos užpakalį, kad jo gyvenimo draugė ne juokais supyko ir garsiai plūdosi angliškai, nes ir ji buvo iš Talino. „Tu ją nurenginėji akimis, kodėl tau jos nenusivedus į vieną iš kambarių ir ten neužvertus?“. Ech, draugai. Ech, jaunystė.
Desertui užsisakėme varškėčių, ir čia nenuoseklumas žiebė kaip žaibas: per kieti, perkepę, visiškai ne tokie, kokie buvo „Nidus“ pasididžiavimas.
Kitą dieną čia ateiname pusryčių, ir vėl užsisakom varškėčių – ir prašom, jau nebe juodi, jau nebe kieti, o švelnūs kaip triušio užpakaliukas (nesu bandęs kandžioti triušių ir juo labiau jų užpakaliukų, nesupraskit manęs neteisingai). Kodėl negalima visą laiką padaryti tokios kokybės? Todėl, kad nuoseklumas, matyt, nėra prioritetas.
Firminiai pusryčiai – kiaušinis, dešrelės, šoninė (ypatingai riebi – ne traški, o lašininė kaip slimokas), toliau kaip nuotraukoje – yra pusė bėdos, bet tai ne angliški pusryčiai, ir ne amerikietiški, ir rūkytos dešrelės yra per riebios tokiai užduočiai. Bet suvalgyti galima, ir skanu, ir kava gera, ir kavą atneša greitai (nežinau kodėl, bet visose šešiose-septyniose geriausiose Nidos vietose gera kava, gal čia kažką turi bendro su oru, bet kavą miestuke gamina ne blogiau, nei Vilniuje).
Už vakarienę keturiese sumokėjom 226 Lt ir 24 Lt arbatpinigių. Pusryčiai kainavo 145 Lt ir arbatpinigiai.
Ar eisim dar? Kokia gali būti kalba, eisim. Nidoje baisiai daug nėra iš ko rinktis. Kai būni dvi-tris savaites, apeini visas padorias vietas. Kurorto kontekste „Nidus“ yra padoru ir gerai. Ir pagal tą kontekstą restoranas gauna keturias žąsis iš penkių. Vilniuje, turbūt, gautų tris, bet čia ne Vilnius.
Nidus, Kuverto 15, Neringa. Tel. +370 469 52001.