Kelio ženklas Lizdeikos gatvėje (tiesa, labai nublukęs) rodo „Pas Ramazį“ – reikia suprasti, taip ta vieta vadinosi anksčiau. Dabar vadinasi „Genacvale“, kas gruzinų kalboje reiškia „draugas“ - na, galima vadinti ir taip. Jei restoranas jau veikė kitu vardu ir buvo perdarytas, tai paprastai nėra geras pažadas: specialistai sako, kad dažniausiai naujoji vieta kamuojasi dėl tų pačių problemų, nuo kurių užsidarė pirmoji.
Restoranas „Genacvale“ turi didelę vasaros terasą (kur atvykus buvo dar kiek vėsoka, o paskui pradėjo lyti, tai visai neblogai, kad tuojau sėdome viduje), kur ilgai sėdėjo ir rūkė restorano, o gal ir čia pat esančio viešbučio, niūrūs svečiai juodom odinėm striukėm. Prieš tai jie kelias minutes tylėdami stovėjo salėje, nužiūrinėdami aplinką ir sėdinčius žmones labai niūriais žvilgsniais. Gal čia tokios manieros, arba toks supratimas apie autoritetingą elgesį, nes kiek vėliau atsirado dar vyresnis vyriškis, kuris irgi ilgai restorano salėje stovėjo susikišęs rankas į kišenes ir labai niūriai apžiūrinėjo viską ir visus, kas buvo toje salėje.
Ta proga prisiminiau draugo nuotykį iš neramių laikų Kaune, apie 1989-uosius. Draugas, vardu Rytis, kartu su manimi studijavęs Vytauto Didžiojoj Universitete, dienos metu sėdėjo kavinėje prie „Metropolio“. Į salę įėjo vienas didelis vyras, vilkintis sportinį kostiumą ir juodus batus smailomis nosimis, o šalia jo atėjo du trumpi, bet raumeningi vaikinai be kaklų, irgi sportine apranga, vienas kurių suko ant piršto automobilio raktelius, o kitas ritmingai spragsėjo trumpais pirštukais (matyt, muzikantas iš prigimties).
Nuėję prie Ryčio stalo, vienas iš trumpųjų parodė į jį ir paklausė to didesnio: „šitas?“. Didesnysis gerai įsižiūrėjo į Rytį, ir palingavo galva – ne, ne šitas. Visi sportininkai apleido patalpas, o Rytis ligi šiol nežino atsakymo, kaip jam būtų pasibaigę, jei anas būtų pasakęs „taip, šitas“.
Tai va, kalbant apie postsovietinę atmosferą: restorano interjere dominuoja rąstai ir akmenys. Prieš du dešimtmečius tai atrodytų labai elegantiška ir prabangu, dabar – kiek ironiška ir nostalgiška, bet tai savaime neturėtų būti kliūtis geram laikui ir geram maistui. Aš gi nieko nesakau, tik pastebiu.
Valgymo pradžia buvo nebloga. Kepti baklažanai su riešutais ir granato sėklytėmis (12,50 Lt) buvo puikūs, itin intensyvaus skonio (gal net pernelyg intensyvaus, įsivaizduojant vidutinį lietuvį valgytoją – bet čia jokių minuso taškų).
Šalta sriuba su sūriu, mėtom ir česnakais (daug česnakų) buvo labai gera, ir jos nemaža porcija buvo turbūt vienintelė nemaža porcija tą popietę. Bet kai sriuba kainuoja 13 Lt, tai tegu ir būna geriau nemaža porcija.
Keptas gruziniškas sūris ketaus inde buvo skanus (tiesa, švelnesnis, nei viskas, ką teko ragauti Gruzijoje ir gruzinų restoranuose Armėnijoje, Azerbaidžane ir Rusijoje, ir beveik be druskos), bet jo buvo labai mažai. Net nemoku pasakyti, kaip mažai. Keli gabaliukai – už juos 14,50 Lt atrodo kaip didelė kaina.
Avienos šonkauliai buvo pagaminti iš geros, teisingos mėsos – mažai kaulų, daug mėsos (ne taip, kaip kitur būna šonkauliukai, kur mėsytės vos vos), ir adžikos padažas buvo puikus, bet porcijos mažumas buvo groteskiškas. Šeimininkas kitiems apžvalgininkams (tiems, kuriuos specialiai pakviečia) yra sakęs, kad jis nemėgsta žodžio klientas ir visus laiko svečiais, tai gal mus laikė nelabai mylimais svečiais.
Aš asmeniškai norėčiau vis dėlto pabūti klientu. Aš ypatingai norėjau būti klientu tuomet, kai neapsikentęs su nešvarių indų krūva ant stalo, pats juos surinkau ir nunešiau ant baro. „Čia aš jums atnešiau, nes jūs nespėjat“, pasakiau. Padavėjas tikrai nieko nespėjo, nes beveik visą laiką lakstė vienas, o kitos padavėjos atsirado vėliau – matyt, yra tam tikrų problemų su personalo laiko planavimu. Atspėti, kada sekmadienį žmonės ateina pietų, nėra labai sunku. Aš galiu pasakyti – jie ateina pietų metu. Tada reikėtų ir padavėjus kviesti.
Mus aptarnavęs vaikinukas tikrai stengėsi, o pradėjus jo darbą dirbti už jį, pasirodė kiek sunerimęs dėl akivaizdžiai per visas siūles yrančio aptarnavimo. Į pietų pabaigą jam pradėjo padėti ir gyviau šokinėjo jau ir jo kolegės. Tačiau pasakius, kad mes vis dar laukiame vieno patiekalo, jis prasitarė: „aš jau virtuvei dešimt kartų sakiau“ – suprask, čia ne jo kaltė, čia virtuvė, nieko bendro su juo pačiu.
Bendrai informacijai patarimas būtų toks. Padavėjo pasakymas: „čia ne mano staliukas“ arba „čia gi ne aš gaminu“ yra pirmas požymis apie neišspręstas problemas personalo srityje.
Maža porcija ir be galo valdiškas garnyras – keli gabaliukai pomidoro ir agurko – neturėjo nieko bendra su tuo, ką gauni Gruzijoje, ir su tuo, ko gali tikėtis Lietuvoje, kur pilni turgūs žalumynų. Už 23,90 Lt tikėtumeis daugiau ir geriau.
Deja, dar prasčiau atrodė kiaulienos šašlykas (19,90 Lt). Skanus, minkštas, bet užkandos (ne patiekalo) dydžio, su tuo pačiu nykiu garnyru ir „keptomis bulvėmis“, kurios buvo keli suzmekę, taukuose permirkę, apgailėtini beskoniai bulvės gabalėliai. Virėjau, tau ne gėda tokį dalyką dėti ant lėkštės? Čia kas, karo metas?
Viščiukas tabaka, gruziniškos virtuvės pažiba nuo Sovietų laikų, buvo patiektas tame pačiame ketaus inde, kuriame ir kepė, ir atrodė teisingai, bet skonis buvo visiškai blankus – o padažiukas (ne padažas – jo buvo tiek mažai), kuris turėjo pridėti skonio, būtų to skonio pridėjęs, jei jis nebūtų patiektas laboratoriniais kiekiais. O kadangi kainuoja 29,90 Lt – tikrai norisi kažko daugiau.
Adžarijos chačapuris – akies formų duona su sūriu viduje ir išleistu į vidurį kiaušiniu su sviestu (mirtis lėkštėje nuo riebalų ir cholesterolio, bet baisiai, neįtikėtinai skanu) buvo gal kiek mažesnis, negu tai, ką aš valgiau Gruzijoje – ir, aišku, čia nė kalbos negali būti apie tai, kad kas nors išleistų du kiaušinius, o ne vieną. Bet susivalgė gardžiai (20,90 Lt).
Pietų pabaiga tik sustiprino susidarytą įspūdį. Blyneliai su mėsa ir ryžiais iš vaikiško meniu (10,90 Lt) buvo atnešti varganoje silkių lėkštelėje (visi indai ir įrankiai – pigiausi, kokius tik galima rasti Vilniuje), kremas desertui buvo pagamintas iš miltelių ir skoniu, deja, priminė cukruotą mišinį plytelėms klijuoti.
Kava, deja, nebuvo net arti žmoniškos kavos, ir darė gėda „Šviežia kava“ logotipui ant puodelio. Tokio espresso daryti negalima – skalėje nuo 1 iki 10 taškų šis gėrimas gautų pusę taško.
Keturiese sumokėjome 193,40 Lt ir arbatpinigius (alkoholinių gėrimų negėrėme – jie meniu yra, bet mums nebuvo nuotaikos, Gruzijos vynai čia apie 50 – 80 Lt). Trys žąsys iš penkių.
Eisime dar? Labai abejoju. Tolimose Fabijoniškėse yra paprastesnis, žymiai pigesnis ir neregėtai išpopuliarėjęs restoranas „Fabai“, kuris Kaukazo virtuvę ir vaišingumo tradicijas interpretuoja žymiai teisingiau.
Genacvale, Lizdeikos g. 10A, Vilnius. Tel. +370 5 231 6580. Profilis Facebook. Kasdien nuo 11:00 iki 23:00.
Tekstas publikuojamas portale „Laukinės žąsys".