Neseniai Belgijoje gaminau šaltibarščius: viską dariau kaip daroma Lietuvoje, tik neradusi pirkti kefyro pienu atskiedžiau jogurtą ir į jį subėriau susmulkintą gabalėlį vištienos buljono kubelio. Po tokio pirmojo patiekalo mano vyro šeimai nebeliko vietos įprastai žuvies užkepėlei. Tačiau tiek lietuviškos vasarinės sriubos spalva, tiek skoniu visi liko sužavėti ir beveik dvi valandas virškino negalėdami pajudėti.
Dažnai vyrui iškepu bulvinių blynų. Bulves tarkuoju per stambią tarką. Blynai jam labai patinka, kaip ir skrudinta česnakinė duona. Tačiau jos turi atsiųsti tėvai, jokia kita tam netinka. O mano katė nevalgo žmonėms skirto maisto, išskyrus lietuvišką paukštieną, kurios, deja, irgi gauna tik Lietuvoje.
Kas kartą sugrįžus namo iš Amerikos, Anglijos, Graikijos, Čekijos, Švedijos, Prancūzijos ar tos pačios Belgijos, mano tėveliai iš karto mane vežasi pavalgyti, o aš visada to labai laukiu. Tiesa, cepelinų, bulvių plokštainio, bulvinių blynų ėmiau ilgėtis tik po kelerių metų, vėliau pradėjau svajoti apie kibinus, virtinukus, didžkukulius.
Keista, kad nei čeburekų, nei kibinų, nei tų pačių cepelinų niekada itin nemėgau, tačiau dabar kaskart sugrįžus į Lietuvą jų norisi vis labiau, tarsi tai būtų užprogramuota pasąmonėje.
O daugelis graikų, pasirodo, netgi nemėgo jų namuose įprastai gaminamos musakos ar gyros (nepainioti su gira, – aut. past.) iki tol, kol neišvyko svetur. Daugybė belgų nemėgo keptų bulvyčių, tačiau jas prisiminė ir itin pamėgo emigravę.
Nepažįstu nė vieno svetur gyvenančio lietuvio, kuris atsisakytų kvietimo į tautiečio rengiamą balandėlių ar cepelinų vakarėlį.
Prieš keletą dienų vasarai iš Belgijos vėl grįžusi į salą Graikijoje pradėjau savotišką tyrimą. Pirmiausia panorau sužinoti, kaip gaminami tradiciški graikiški įdaryti pomidorai ir pipirai.
Tiesa, mano tėtis jau kažin kada Lietuvoje juos gamindavo, tačiau apklausiau visas Lazaratos kaime sutiktas moteris: padavėją, niekur nedirbančią kaimynę, vietinės tavernos savininkę, kitą kaimynę. Tada nusipirkau penkis didžiulius, dar ne visai prinokusius pomidorus ir penkis pipirus.
Prasidėjo pirmas mano tradicinio graikiško patiekalo gaminimas. Iš pradžių maniau būtinai pasikviesianti kaimynes jo paragauti, bet darbui įpusėjus visa drąsa išgaravo.
Į verdantį vandenį subėriau pusę kilogramo ryžių, įpyliau penkis šaukštus naminio alyvuogių aliejaus, supjausčiau kuokštelį mėtų, įbėriau druskos, pipirų, oregono (čiobrelių). Vyras pasiskundė, kad patiekalas bus pernelyg vegetariškas, bet jis nematė, kad dar bus pusė kilogramo faršo, svogūno galva, šiek tiek česnako – kartu su išskaptuotų pomidorų viduriais ir kubeliu sultinio.
Viską sumaišiusi su ryžiais gavau didelį dubenį įdaro. Beliko juo prikimšti pomidorus bei pipirus ir pašauti į senovinę krosnį, kurioje, žinoma, nei laipsnių, jokių pažymėjimų, ar kepti iš viršaus, ar iš apačios, nebuvo.
Taigi kuo gi skiriasi lietuviški ir graikiški įdaryti pomidorai? Ko gero, tik tuo, kad šalia pastarųjų atsidūrė didelis vietos gamybos fetos sūrio gabalas. Skonis nepakartojamas.
Pagal horoskopą esu jautis. Pastebėjau, kad nemažai šio ženklo žmonių yra menininkai, gurmanai, patys mėgsta gaminti, o dėl maisto itin pamėgę ir Graikiją. Tiesa, šioje šalyje maistas nėra itin įvairus – musaka, pasticio, graikiškos salotos, kalmarų žiedai, marinuotas aštuonkojis. Palyginti su kitomis Europos šalimis, net kiek monotoniškas. Tačiau visi sutinka – labai šviežias, ekologiškas ir, šiaip ar taip, nepakartojamas ir turintis gerą vardą visame pasaulyje.
Salotos ir svogūnai iš kaimynų daržo, ant palangės saulėje džiūstantys pomidorai, slyvos ir figos, virtuvėje kabanti česnakų pynė, ant kiekvienos laisvos spintelės rankenos džiūstančios mėtos, čiobrelių, baziliko šakelės. Prieskoniais kvepia ne tik visas namas, bet ir visur nosį kišanti mūsų katė.
Bet kuriame Graikijos pakraštyje, bet kurioje saloje, bet kuriame nedideliame prekybos centre visada galima įsigyti šprotų, adžikos, kondensuoto pieno, aštrios rusiškos kilkės ir mano mėgstamiausių marinuotų pamidoriukų.
Beje, Belgijoje išbandžiau naują jų marinavimo būdą: pabaigusi marinuotus agurkėlius, į jų stiklainį įmečiau vyšninių pomidorų, kitus pamerkiau į ištuštėjusį marinuotos paprikos ar svogūniukų stiklainį. Deja, rezultatai buvo prasti. Todėl grįždami į Vakarų Europą vėl būtinai vešimės bent kelis trilitrinius marinuotų graikiškų pomidorų.
O šiandien vienoje parduotuvėlėje radau keptuvę, skirtą kepti kaštonams. Ten, kur gyvename Belgijoje, aplinkiniai miškai tiesiog nusėti valgomų kaštonų medžiais. Bus puikios lauktuvės. Kitas belgų virtuvės malonumas – austrės, midijos, sraigės. Neseniai sužinojau, kad midijos esą yra nepaprastai tinkamas maistas tiems, kurie serga sąnarių uždegimais ir reumatu.
Jūros gėrybės mane visada žavėjo, o nuo midijų tapau kone priklausoma. Sutarkuoji morką, salierą, pastarnoką, supili litrą vandens, įmeti gabalėlį sviesto. Nukoši valandą švariame vandenyje laikytas midijas ir sumeti į vandenį, kuriame jau verda daržovės. Sandariai uždengi dangčiu, ir po penkių minučių namus užtvindo malonus aromatas. Specifiškai kvepiančios midijos su rokforo sūriu ar česnako ir balto vyno padažu – irgi tikras malonumas.
Deja, Leukadės saloje, ne taip, kaip lenkų, rusų, ukrainiečių tankiai apgyvendintame Londone, Rodo saloje ar toje pačioje Belgijoje, kol kas neaptikau nei šaldytų koldūnų, nei tikros grietinės. Na, bet šaltibarščiams galiu įsigyti kefyro. Mažas buteliukas kainuoja apie pusantro euro.