„St. Valentino“: italų klasika mokyklos šešėlyje

Pica yra vienas geriausių patiekalų pasaulyje (nėra sveikas, bet čia kita tema – nieko čia labai gero, valgyti tešlą ir dar su sūriu) – atsiradęs Italijoje, raumenis užsiauginęs Amerikoje ir tapęs kulinarinio globalizavimo simboliu man jis yra teisingas ir skanus, kaip kokakolos butelis ir kaip mėsainis.

Juo labiau puikus, kad visuotinai nekenčiamas kulinarinės skaistybės davatkų. Daugybė prekybos tinklų siūlo picas – kartais neblogas, kartais klaikias, o nepriklausomų picerijų nėra daug. Viena jų, sostinėje garsi Užupio picerija, paperka daugiau fantastiška vieta tarp senų namų, o ne maistu.

Nusprendžiau patikrinti „St. Valentino“. Pirmiausia, ta vieta yra gerai žinoma, kaip brangi pižonų lindynė, kur nuo pat ryto visokie verslininkai aptarinėja reikalus ir dalinasi nedidelį Lietuvos pasaulį tarpusavyje. Garsi vieta ir tuo, kad kadaise picerijus tarpduryje snaiperio kulkos pakirstas krito nusikaltėlių šulas Remigijus Daškevičius.

Antra, kitoje Vilniaus gatvės pusėje – mano Salomėjos Nėries mokykla, pirmame aukšte tas pats mūsų klasės auklėtojos Augaitienės anglų kalbos kabinetas, ir palangė, ant kurios kartais sėdėdavome, tik ant jos sėdėti neleisdavo, o antrame aukšte – langai prie įėjimo į sporto salę ir koridorius, kur medicinos ir dantų gydytojos kabinetai.

Bandžiau prisiminti, kas anksčiau buvo tose patalpose, kai aš dar buvau S.Nėries mokykloje (1977-1986 metais, jei kam įdomu) ir niekaip negaliu tokio prisiminimo sugeneruoti. Užtat atsimenu, kad palei kitą mokyklos šoną einanti Domininkonų gatvė tada vadinosi J.Garelio gatvė. Juozas Garelis buvo prieškario Lietuvos komunistas ir „Tiesos“ redaktorius. Tai va.

Po šio nukrypimo, trečia priežastis. Trečia, aš niekaip nepasiduodu ir esu pasiryžęs rasti geriausią picą Lietuvoje. Tai ją ir ragausiu.

Juo labiau kad jau anksčiau esu valgęs čia mocarelą su parmos kumpiu, paprastą ir elegantišką užkandį, kur buvo dieviškai stipriai kvepiančių bazilikų (39 Lt), ir karbonaros lakštinių (pastos) – pagaminti nors ir neautentiškai, su grietinėle, jie buvo labai geri ir kainavo 24 Lt. Karbonaros padažą turbūt pasaulyje devyniais atvejais iš dešimties gamina su grietinėle. Antrieji patiekalai, palyginti su užkandžiais ir pirmaisiais, čia yra santūriai įkainoti (net brangiausias, anties krūtinėlė su žaliosios arbatos, jazminų ir žaliosios citrinos padažu, čia kainuoja tik 55 Lt), bet šiandien aš atėjau ragauti picos.

Užkandžiui paėmiau brusketos (kurią neišmanėliai dažnai vadina, laužydami liežuvį, bruščeta, bružeta ir dar kaip nors kitaip; kažkodėl itališki žodžiai lietuvius, šiaipjau neblogau tariančius, vis provokuojamai kviečia nusižengti taisyklėms ir sakyti „Lambordžini“), ir nors ji nebuvo ideali (norėtųsi žymiai mažesnių duonos gabalėlių, ir daugiau jausti ant jų alyvų aliejaus), bet ir ne didelis suraikytas batonas su pomidorais, kaip daug kur kitur. Lėkštė tikrai atidirbo už savo 15 Lt. Dabar picos Mano pasirinkta Prosciutto e Funghi (kumpis ir grybai) yra prie paprastesnių, ir aš tyčia užsisakiau paprastesnę, nes ten mažiau galimybių ją sugadinti, perkraunant ir paverčiant suzmekusiu blynu su koše.

Pica (24 Lt) nenuliūdino – beveik nenuliūdino. Kiek nustebau, vietoje prosciutto pamatęs mortadella, kiaulienos dešrą, artimą daktariškai (arba „Mėgėjų“, pagal sovietinį klasifikavimą, nes ana būdavo su lašinukais) – aš jau užsisvajojau, kad čia bus Parmos kumpis. Nebuvo. Reikėtų, jei jau rašai prosciutto, tai tą prosciutto ir pateikti, nes kitaip negerai išeina ir šiam restoranui tai kainuoja vieną žąsį įvertinime.

Pagrindas pakankamai plonas. Galėjo vos vos sausiau iškeptas – nesakau, kad pusžalis, bet tiesiog blyškokas, kaip studentė pavasarį, dar nebuvusi saulėje ir daugiau laiko praleidusi prie mokslų ir dar tik svajojanti apie dienos šviesą. Suprantate, ką noriu pasakyti. Užtat labai geri pievagrybiai – kvapnūs, gausūs (gal net per gausūs, sakė man namie žmona, kai paragavo pusę parneštos namo picos; visos suvalgyti neįstengiau, o į dėžutę įdėjo be jokių kalbų ir supratingai, už ką tikrai dėkoju, juk geriau namiškius pavaišinti, nei persikimšti pilvą). Raudonėliai, Italijoje ir kitur vadinami oregano, originalaus picos kvapo pagrindas, buvo užbarstyti gausiai ir džiugino šnerves.

Taigi, viskas gerai, bet, kaip čia bepasuksi, tobulos picos paieškos dar nebaigtos – toli gražu. Bet galiu sakyti, kad St.Valentino toli nužingsniavo ta kryptimi. Viena pastaba: skanus ir brangus San Pellegrino mineralinis vanduo (visgi 8 Lt už buteliuką – kai kur dar litą primokėjus už tiek ir papietauti galima!) turėtų būti šaldytuve. Arba tada jau reikia paklausti, ar ponas klientas pageidauja šalto, ar kambario temperatūros. Esu tikras, šią smulkmeną bus lengva ištaisyti. Pagalvojau, kad pabandysiu dar vieną dalyką. “Lietuvos ryto” korespondentas Paulius Jurkevičius Vilniuje tikrino espresso kavą (pirmuoju ir antruoju savo mokslinio metodo etapu), bet nėjo į brangias vietas (minėjo tą sykį Da Antonio) – jo nuomone, tos vietos pagamina gerą espresso, nes kitaip tiesiog negalima. tai pagal kainų grupę, manau, St.Valentino irgi pataikytų ten. Ko nepadarė Paulius, padariau dabar a6.

Espresso kava buvo puiki. Ne per daug, tirštas skystis, su kone pokiečiu smulkutės putos sluoksniu – kaip iš vadovėlio, kvape jautėsi robustos pupelės, ir gėrimas buvo labai vyriškas (taip – kampuotas), žaviai nesiskutęs, įdegęs saulėje, kaip karščio užklota pietų Italijos piazza. Taip, už 6 litus tokia turbūt ir turėtų būti. Bet kuriuo atveju, nenuvylė visai ir pasirūpino, kad šis restoranas gautų keturias žąsis iš penkių.

Mano greiti pietūs kainavo 54 Lt ir arbatpinigius.

St. Valentino, Vilniaus g. 47/18, Vilnius. Tel. +370 5 2314198. Tinklalapis.