Ši schema lieka su įvairiais klausimais. Keturios valstybės po truputį pešasi dėl vieno vyno kilmės. Yra ir penki, netgi šeši skirtingi pavadinimai. Vengriškas—austriškas—“zierfandler”. Kroatijoje — “crljenak kaštelanski”, Jungtinėse Valstijose — “zinfandel”. Italijoje — “primitivo”. Tiesa, italai penkioliktame amžiuje Apulijoje pasirodžiusį atėjūną kurį laiką vadino dar dviem skirtingais vardais “zaccarese” ir “negro dolce”.
Kol vyno teoretikai filosofuoja apie šio vyno medžio kilmę — gal Italija, gal JAV, o gal Balkanai, eilinis vartotojas susidomėjęs taria vyno pavadinimą nelabai žinodamas, ką apie jį galvoti. Ar tinka būti “primitivo” fanu? O gal pasidairyti kito, elegantiškiau skambančio vyno pavadinimo?
“Kai žvelgiate į “primitivo” taurę, galvokite, kad žiūrite į krykščiantį pirmagimį. Kodėl? Todėl, kad pavadinimą “primitivo” galima pakeisti dviem esmę nusakančiais žodžiais—“primo nativo” (it. pirmagimis)—sako Gregory Perrucci, vyno ūkio “Accademia dei Racemi” savininkas.
Ir paaiškina: “Primitivo” vynuogės pas mus - Apulijoje subręsta anksčiausiai. Kartais “vendemmia”—derliaus nuėmimas prasideda per Žolinę, rugpjūčio 14, kartais kiek vėliau. Bet kuriuo atveju, “primitivo” — tai mūsų vynas-pirmagimis”.
Ir Gregory ir daug kas iš vietinių vyno žmonių įsitikinę, kad “primitivo” pakeis Apuliją. Ir kad iš atsilikusio, Dievo pamiršto Pietų Italijos užkampio sukurs stebuklą: visų geidžiamą, kupiną gastronominio, kultūrinio žavesio regioną.
Kad tas stebuklas vilios svetimšalius ne tik kvapą gniaužiančio grožio paplūdimiais, bet ir pagarbiai kylančia ekonomika, plika akimi pastebima žmonių gerove.
Galima sakyti, kad pirmąjį darbą “primitivo” ir jį puoselėjantys žmonės jau atliko. Gero vyno krašto įvaizdis vilioja į Apuliją užsienio turistus. Atrado, pagaliau, šį regioną ir patys italai.
Mados pinigų pritvinkusiame Milane pasipasakoti apie atostogas Salento pusiasalyje—gero tono ženklas. Žinoma, geografinis Italijos užkulnis nesitiki per trumpą laiką tapti dar viena Toskana, dar viena pažadėtąja atostogų žeme, be kurios negali gyventi nei Stingas, nei Romanas Abramovičius.
Vynas klajūnas atliko patį svarbiausią darbą: suteikė Apulijai pasitikėjimo savimi. Vyno pasaulis, žinovai, importuotojai, garsių restoranų savininkai, įtakingų gastronomijos ir vyno žurnalų redaktoriai po truputį grežiasi magiškojo trikampio: Baris—Tarantas—Lečė link.
Išdidžiai šypsodamasis pro vešlius baltus ūsus ūkio “Mille Una” savininkas Dario Cavallo man rodo vyno medį, - jam neseniai sukako 90 metų. Dabar jis subrandina pusę kilogramo vynuogių iš kurių spaudžiamas “Shahrazad”. Tokį čia vadina ekstremaliu “primitivo”: tirštas, klampus, minkštų taninų, nors šaukšteliu kabink, 15,5 laipsnio. Šio vyno prašo Niujorkas, Londonas, Stokholmas. Tikra tūkstančio ir vienos nakties pasaka, tai primena ir stebuklais dvelkiantis ūkio pavadinimas.
Tačiau tas pono Cavallo vynmedis matė ir žymiai blogesnių laikų. Buvo metas, kai patys italai “primitivo” niekinančiai vadino “vino da taglio”. Išvertus būtų—vynas, skirtas atskiesti. Galingo stoto “primitivo” buvo pigi vyno rinkos prekė, kurią pirkliai iš Šiaurės naudojo savo vynams pastiprinti, suteikti raiškesnę spalvą, tvirtesnį kūną.
“Mano tėvas susikraudavo į sunkvežimį statines su vynu ir važiuodavo iš Apulijos į Milano, Veronos turgus pardavinėti už skatikus pilstomo “primitivo”, —pasakoja ūkio “Accademia Racemi” savininkas G.Perrucci. Statinės tais laikais buvo ne vyno brandinimo instrumentas, o paprasčiausia tara. Apie prancūziško ąžuolo statinaites “barrique” tais laikais niekas Apulijoje net svajoti nedrįso. Apulija buvo vargetų kraštas, o “primitivo” — pigi vargetų paguoda.
Prancūzai ir šiaurės italai—pjemontiečiai, toskaniečiai taip įniko į Apulijos vynų importą, jog pradėta kalbėti apie “primitivo” vergiją. Į Salento pusiasalį atvažiuodavo pirkliai, už juokingą kainą prisipildavo cisternas raudonojo vyno, išveždavo jį į savo ūkius, susidėliodavo patogius mišinius, kurie dabar iškilmingai vadinami anglišku terminu “blendas”, užsiklijuodavo savo etiketę ir perparduodavo už keleriopai didesnę kainą.
“Aš nutariau kovoti su šia “primitivo” vergija“, — sako G.Perrucci. Jis ne tik ėmėsi organizuoti protesto akcijas prieš vyno pirklius iš Šiaurės, bet ir sugalvojo savo “primitivo” atgimimo projektą.
“Vienintelis būdas atsikratyti pigaus vyno—anonimo etiketės, kuris vežamas, pilstomas, parduodamas be jokių etikečių buvo sukurti šiuolaikišką, naują “primitivo”. Tokį vyną, kurio niekas negalėtų iš mūsų atimti ir kažkur išsivežti ”.
Kol Gregory pasakoja apie savo planą X, šauna į galvą mintis, tikriau klausimas: nejaugi vynas—tai viso labo aromato ir skonio savybių suma? Kažkaip pastaruoju metu vyną—neabejotinai madingą, įdomų ir sudėtingą produktą rinkodara stipriai suelitino. Taip, gurkšnis gero vyno kainuoja. Ir vyno pažinimas taipogi gerus pinigus kainuoja.
Gal todėl rašymai ir kalbos apie vyną tolsta nuo eilinio vartotojo. “Primitivo” istorija sako, kad taip neturėtų būti. Nuoširdus, iš liaudies atėjęs raudonasis svarbus ne tik savo poskonio ilgiu ir niuansais, bet ir nuopelnais didžiulio regiono likimui. Ar gali vynas tapti tautinio atgimimo simboliu? Žinoma. Tamsaus kaip naktis “Shahrazad” vyno taurėje viskas parašyta.