Jei skaitytojai siūlo, gera mintis klausyti patarimo (juo labiau kad „Laukines žąsis“ skaito daugybė protingų žmonių, išmanančių apie maistą). Nuėjome. Valgiaraštyje picų nėra. Pasirodo, jų čia ir nebūna. Čia jos būna specialiomis progomis, sakė labai maloni padavėja. Ot, velnias.
Pirma mintis buvo atsikelti ir eiti. Bet, žinote, juk tik atėjome, visi jau susėdę. Penktadienio vakaras. Dar mes čia eisime blaškytis ir kažko ieškoti. Be to, juk ne restorano kaltė, kad mums neteisingai rekomendavo (na, gal truputį ir jų kaltė – ant lentos pica nupiešta, ir, rodos, net ne viena, nepieškit ir neerzinkit).
Restorano vieta nėra daug žadanti. Ten yra buvusi tipinė ankstyvosios nepriklausomybės laikų kavinė-baras, beveidė arklidė, kur dar kažkurią žiemą turėjau keistą patirtį, kai atėjęs susitikti su senu mokslo draugu radau jį jau nusitašiusį ir beviltiškai besiklijuojantį prie mergų, sėdinčių prie baro: jis miglotai prisiminė, kad pats mane kvietė, bet jau turėjo kitų prioritetų.
Palaukęs ir išgėręs stiklą viskio supratau, kad įdomiau čia jau nebus, ir išėjau tąsyk kažkur kitur. Trakų gatvėje restoranų ir barų gausa didesnė negu bet kur kitur Vilniuje, išskyrus prekybos centrus – ir gerų, ir nelabai. Tai labai siaurų šaligatvių ir labai nepatenkintų vietos gyventojų gatvė, nes gyventi čia – kaip geležinkelio stotyje. „Osteria da Luca“ jau nebe Trakų gatvėje, tiksliau, Pranciškonų ir Trakų gatvių sankryžoje.
Pranciškonų gatvę prisimenu iš tų laikų, kai mokiausi architektūros ir turėjau praktiką tuomečiame Vilniaus paminklų restauravimo ir projektavimo institute ir man reikėjo vasarą piešti mūrus restauruojamame Pranciškonų vienuolyne.
Bet ką čia aš vis apie praeitį, kad ir kokia ji būtų mano didinga ir įdomi.
„Osteria da Luca“, kaip pastebėjo daugelis apžvalgininkų, interjeru nesigiria ir nebando girtis. Visiškai anoniminės, iš ano gyvenimo paveldėtos baro kėdės ir klibantys stalai (garbės žodis, dėl klibančių stalų restoranas vos neprarado vienos įvertinimo žąsies – klibantis stalas yra vienas baisiausių dalykų restoranų pasaulyje) atrodo, paradoksalu, autentiškai – tai mažo italų restorano autentika, kur interjeras turi labai mažai reikšmės.
Tai ką, pradedam. Saulėje džiovinti pomidorai – kartoki, tokie kaip turi būti, ne kokia nors saldi pliurzė (9 Lt). Pats tas ant geros itališkos duonos (įtariu, kad gal iš italų kepyklos, bet pamiršau paklausti). Brusketa „Osteria“ ant horizontaliai pjaustytos duonos su „mortadella“ (čia vėl tokia kaip mėgėjų dešra, itališka „šlapianka“, kas nežino – lietuviai linkę sukti nuo jos nosį, girdi, štai mums daktariškos dešros atnešė) - ir traški, ir viliojanti, ne kaip tie kitur matomi stori stoties bufeto sumuštiniai (14 Lt).
Kepta itališka duonelė su mocarela, o ant tos mocarelos - pesto padažas, tiesiog kvepiantis baziliku, ir dar šalia kokybiškas sausas vytintas kumpis. Man palaima, man - kaip Italija, juo labiau kad vietoje įprastos muzikos čia groja itališkas popsinis radijas, jautiesi lyg vairuodamas apibraižytą nuomotą mašinytę (o jos pietų Italijoje beveik visada apibraižytos, truputį įlenktos ir šiaip pabučiuotos gyvenimo) kur nors Apulijoje. Tiesa, dideliame televizoriuje transliuojamas kažkoks visiškai netinkantis restoranui kanalas – apie naminius gyvulėlius ar kažkas panašaus. Išties kaip Italija.
Vynų sąrašas čia labai neblogas ir kiek eklektiškas – kiek akis užmatė, visokie seni pažįstami buteliai iš „Burbulio vyninės“ (kad niekas neįtartų reklamos, deklaruosiu interesą: Burbulis yra mano bendraklasio žmonos brolis, tai štai jums ir prašom, bet aš iš jo ne taip dažnai perku, kaip turėčiau). Šį kartą nenorėjome daug mokėti už vyną, tai paėmėm butelį „Ottocento Fiano Minutolo“, balto ir kvepiančio gėlėmis bei prisirpusiais alyviniais obuoliais (80 Lt). Tai buvo labai vasariška ir dekadentiška. Puikus pasirinkimas, Užkalni.
Ką čia dar jums papasakojus? Koldūnėliai „fiocchi“ (itališkai – mazgeliai arba kaspinėliai, 20 Lt) buvo dieviškai kiaušininės geltonos tešlos ir nepervirti, juos norėjosi krimsti kartu su lėkšte, kaip ir spagečius su pesto (18 Lt) – ačiū Dievui, dar kažkas neniekina paprastų spagečių, į kuriuos kartais Lietuvoje žiūrima iš aukšto, girdi, jai jau karpytos rantytos juostelės tai labai gerai, o jau spagečiai – suprask, per paprasta. Spagečiai, pesto – Dieve mano, ko daugiau reikia?
Nepavedė vištienos suktinukai, prie kurių buvo puikiai iškeptos bulvės su gausiu rozmarinu (aš niekad nepamiršiu, kaip pirmą kartą pamačiau augantį sau, kaip kokią piktžolę, rozmarino krūmą patvoryje prie mūsų vilos Sicilijoje – kaip ir citrinmedis, sau banaliai augantis automobilių stovėjimo aikštelės pakraštyje, tai priminimas, kad Italija yra kraštas, kur stebuklingi augalai yra kasdienybės dalis).
Ir salotos su antiena rodė puikiai paruoštą, švelnią ir rausvą anties krūtinėlę. Na, tiesiog viskas buvo kaip pagal taisykles, ir aš nejučia laukiau, ar kur nors paslys. Bet nepaslydo. Ir espreso kava, ir grapa - teisingoje taurėje, ir desertai („Panna cotta“ ir tiramisas), na, viskas buvo tiesiog labai sąžiningai padaryta.
Restoranas buvo pustuštis (keista, nes penktadienio vakaras), o į vakarą prie baro pasirodė (ir su manim pasisveikino man garbę padarydamas) ir pats savininkas, kaip suprantu, ponas Luca, bet jis jau nebegalėjo pagerinti aplinkos, kuri ir taip buvo labai gerai užsūdyta ir pastatyta, nes nuoširdžiai besistengianti padavėja dirbo taip, kaip turi dirbti nuoširdžiai besistengianti padavėja: mes nė minutei nebuvom palikti pamiršti. O kai padavėja nespėdavo, ateidavo padėti barmenas, jos pagalbininkas.
Man nusileido rankos gerąja prasme. Išskyrus klibantį stalą, aš neturėjau prie ko prisikabinti. Tai viena geresnių itališkų vakarienių, kurią esu valgęs už Italijos ribų (ir dar už protingą kainą – taip, Londone ir kitur irgi gali suvalgyti puikaus itališko maisto, bet kai sąskaita vienam žmogui yra apie 500 Lt, neskaitant alkoholio, supranti, kad dar labai daug reikia parašyti straipsnių, nufilmuoti laidų ir išleisti knygų, kad galėtum ten eiti dažniau). Čia keturiese sumokėjome 303 Lt ir dar arbatpinigių.
Šiam restoranui skiriu penkias laukines žąsis iš penkių galimų, nes paprasčiausiai nematau realistiško būdo, kaip jų galėčiau neskirti. Dar daugiau – pasakysiu, kad Vilniui reikia daugiau tokių restoranų, kur viskas padaryta gerai, kompetentingai, neišsidirbinėjant, sąžiningai ir nebandant kažko įsivaizduoti apie save. Reikia paprasčiausiai gaminti gerai, pagal receptą, išmanant, ir tada ateis sėkmė. Čia tikslas pasiektas.
„Osteria da Luca“, Pranciškonų 2, Vilnius. Tel. +370 679 59420.
Darbo dienomis nuo 11 val. iki vidurnakčio. Savaitgaliais nuo vidurdienio iki vidurnakčio.
Daugiau A. Užkalnio restoranų apžvalgų rasite čia.