Puiku. Lietuviai jau įprato atėję į restoraną, skaityti ne lietuvišką, o anglišką valgiaraštį, nes taip paprasčiau suvokti, kas slypi už gana miglotos „virtinių“ interpretacijos. Bet yra ir atvirkštinis procesas. Labai įdomus bei pamokantis. Šio proceso metu lietuviški maisto produktai tarsi chameleonai pakeičia kailį ir tampa… Kuo, beje, tampa? Čia viskas priklauso nuo verslininkų fantazijos ir strategijos. Bet gali tapti viskuo, jeigu prireiks.
Neseniai teko šnekučiuotis su vienu makaronų gamintoju iš Neapolio. Simpatiškas vaikinas vardu Antonio buvo piktas. Antonio nuvažiavo į vieną svarbią maisto parodą Vokietijoje, berods Kiolne ir pamatė makaronus „Marco“. Ant pakuotės buvo itališkai parašyta „spaghetti“. Buvo ir piešinukas: ūsuotas apvalaus veido vyriokas - sinjoras Marco.
„Ir kas gi čia negerai? Itališki spagečiai „Marco“? Kodėl jie negali vadintis vieno iš dvylikos apaštalų vardu?“ – klausinėjau nirštančio makaronų gamintojo.
Antonio man paaiškino: itališki spagečiai „Marco“ buvo visai ne itališki. O lietuviški. Še tau! Nepatikėjau… Bet kiek vėliau vienas įtakingiausių Italijos dienraščių „La Repubblica“ apie parašė: „Itališki spagečiai „Marco“ – iš Lietuvos“. Tame straipsnyje buvo minimi ne tiek pseudoitališki makaronai iš Lietuvos, bet ir iš Turkijos, Vokietijos, Rumunijos. Visi jie buvo įtartinai panašūs vienas į kitą: aprašinėti itališkais žodeliukais, piešinukais, bet pagaminti įvairiuose pasaulio kampeliuose.
Kyla klausimas: kam to reikia? Kodėl lietuviški makaronai negali vadintis „Pasaka“ arba „Auksiniais“? Kam reikia „Marco“, jeigu galėtų būti „Morkaus“ makaronai? Kodėl lietuvių kalbos komisija plėšosi sulietuvindama kiekvieną užsienio gamintojo pavadinimą, bet nesinervina, kai mūsiškiai ant pakuotės rašo ne lietuviškai „spagečiai“, dar geriau – „virvelės“, o varo svetimybę „spaghetti“? Kodėl?
Pasidairęs interneto platybėse, aptikau lietuviškiausių makaronų itališkiausiais pavadinimais: „Fernando“, „Aldente“ (su gramatine klaida, nes prielinksnis „al“ ir daiktavardis „dente“ – dantis - kažkodėl sulipę tarsi pervirti makaronai), „Sorella“ (išvertus iš italų kalbos – sesuo) ir taip toliau.
Nežinau, kur šie rinkodaros šedevrai parduodami ir kas juos perka. Bet, matyt, perka. Ar keisis makaronų skonis jeigu juos gudriai pavadinsime? Kažin. Jeigu ant fiato uždėsime lentelę su užrašu „Ferrari“, pervadintas automobilis greičiau nevažiuos. Jeigu ant sibirietiškos šimtasiūlės prisiūsime „Giorgio Armani“ etiketę, šimtasiūlė ant Milano podiumo tikrai neatsidurs.
Ši primityvi gudrybė skirta tiems, kurie nesidomi gastronomija, virtuve, maisto kultūra. Ji skirta ir tiems, kurie girdėjo skambančius varpus, bet kurioje bažnyčioje – ne. Ir, žinoma, tiems, kurie nieko negirdėjo ir girdėti nenori.
Gudrybė, kai maisto produktų gamintojas, užuot tiesiai šviesiai paaiškinęs, iš ko yra pagamintas jo produktas, kam jis skirtas ir kokia jo tikroji vertė, imasi gaminti „a la Italija“. Šią gudrybę rinkodaros specialistai vadina anglišku terminu „italian sounding“ – itališkas skambesys. „A la“ paprastai reiškia, kad ne tik pavadinimu norima apmauti pirkėją, bet ir vienu kitu receptūriniu supaprastinimu. Pavyzdžiui, šviežios tešlos itališkų makaronų gamybos reglamentas sako: ne mažiau keturių kiaušinių vienam kilogramui tešlos. Ispanai į savo makaronus „Gallo“ įdeda du ir pateikia kaip itališkus, o vartotojas tesižino.
Itališko skambesio makaronai, balzaminis actas, vynas, kumpis, sūris ir daugybė kitų maisto produktų atima iš patiklaus pirkėjo pinigus ir įdeda juos į gudraus gamintojo kišenę. Yra paskaičiuota: vienam autentiškam Italijos produktui tenka du „italian sounding“. Kas valandą pasaulyje pseudoitalijos pagaminama maždaug už 6 milijonus eurų!
Žodžiu, tikras gurmė niekada neturi būti patiklus. Atvirkščiai: tikras gurmė turi būti gerai informuotas ir budrus. Ir šiek tiek piktas. Tik tokiu būdu pavyks susekti neteisybę ir kitus perspėti. Tik tokiu būdu bus galima apsisaugoti nuo labai itališkų, bet Lietuvoje, Turkijoje arba Baltarusijoje pagamintų spagečių.
Beje, viena bendrovė stebina savo išradingumu (ir neatsargumu). Ji siūlo tokį biznį: mūsų makaronai – jūsų pavadinimas. Kitaip tariant, ant pakuotės su makaronais galima užsirašyti, ką tik širdis geidžia. Gali būti spagečiai „Mario“. Gali būti ir „Supermario“. O vieną dieną, ką gali žinoti, gal netgi atsiras ir „Mario Balotelli“ spagečiai. Grynai itališki, bet – tokia nedidelė smulkmena - pagaminti gintaro krašte.