Prie vandens – didelis lieptas, net ne lieptas, o visa terasa, ten sėdėti geriausia (nors lietingai dienai yra ir patalpos viduje). Kai mes atėjome, ten sėdėjo ir alų atokaitoje gėrė dvi merginos, atsivedusios šuniuką – na, tokios merginos, kurios ateina į restoranus su mažais šuniukais. Kadangi jus domina, pasakysiu, kad šuniuko vardas buvo Gučis, tikriausiai mados namų „Gucci“ garbei. Nusipirksiu žiurkėną, pavadinsiu Dolčegabana ir vedžiosiuos visur su savim, pririšęs brangiu itališkos odos pavadėliu.
Tai štai, restoranas siūlo didžiulį gruziniškos virtuvės valgiaraštį (20 puslapių – tiesa, kartu su gėrimais ir banketų patiekalais), o jūs žinote, ką aš galvoju apie didelius valgiaraščius: ilgas sąrašas dažniausiai yra blogas ženklas.
Bet čia viskas pasirodė geriau, nei galėjome pagalvoti (nes juk pats restoranas su fantastišku vaizdu ir dar ant vandens dažniausiai išgydo bet kokį savininkų norą stengtis virtuvėje).
Užkandžiams užsisakytas gruziniškas sūris suluguni su adžika (11 Lt) - ne kiekvieno skoniui (vis dėlto egzotika), tačiau atsirado ir valgančiųjų, ir giriančiųjų, bet gruziniškos salotos buvo tikrai neįtikėtinos. Karštos troškintos daržovės su suluguni sūriu, užklotos šviežiomis salotomis (15 Lt), buvo kartu ir intensyvaus skonio, ir jaukios, ir gaivios. Aš salotų šiaip nemėgstu, bet tai buvo labai gerai.
Chinkaliai, tokie dideli koldūnai su malta aviena ir prieskoniais, buvo įspūdingi – švelnūs kaip kokie tulpių žiedai, tikriausiai būtent tokie vertė iš koto Tbilisyje maisto kritiką Aidą Puklevičių.
Dolma su vynuogių lapais (15 Lt) nuvylė. Taip, tai balandėliai, bet jiems reikia švelnių vynuogių lapų, o čia buvo sunkiai įkandamas, gyslotas, per kietas lapas, puikus mėsos įdaras buvo apvalkalo nuskriaustas. Be to, baltasis macioni padažas pasirodė pernelyg skystas ir vandeningas.
Aš mėsėdis, todėl užsisakiau kiaulienos šašlyką (23 Lt, dar 6 Lt už savos gamybos padažus, puikią adžiką ir dar puikesnį slyvų tkemalį). Dievas mato, tai - šašlykas kaip iš senų laikų, kai iešmas - kaip iešmas, ir mėsos ant jo daug. Mes visi per daug pripratome prie šašlykų, kuriais vasarą iš palapinių mugėse ir liaudies šventėse vaišina prekybininkai. Dažniausiai jie patiekia kelis nusususius gabalėlius ant plastmasinės lėkštelės su šakute, ir prie tų dar reikia stovėti eilėje. O čia buvo iešmas per pusę stalo, su juo galėjai pasmeigti nedidelį jautuką (arba bent jau tą šuniuką vardu Gučis), ant jo galo puikavosi žalvarinis paršelis, ir tai buvo vaišinga, gausu ir gražu.
Vakarienės viršūnė, pièce de résistance, buvo patiektas sotusis Adžarijos chačapuris, duona su įkeptu sūriu ir išleistu kiaušiniu. Tešla buvo lengvutė, elegantiška, nė kiek nesprangi, sūrio buvo daug ir jis tiesiog spinduliavo stipriu sūriu skoniu. Tą duoną mes trise sudorojome akimirksniu ir be pėdsakų. Nusprendėme, kad šis restoranas nusipelno puikaus įvertinimo. Mus aptarnavęs padavėjas buvo rūpestingas, nors linksmu ir betarpišku jo pavadinti negalėjai (toks truputį formalus, santūrus stilius, kaip „Ešerinėje“ Nidoje ar kokiame restorane, kurio genetiniame kode šiek tiek per ryškiai pasireiškia sovietinės chromosomos). Tačiau jis pats puikiai sugalvodavo, ką pasiūlyti ir atnešti, rodė santūrią iniciatyvą, ir tai – gana retas dalykas šiais laikais, kai madingesnis - kikenantis jaunimo stilius. Arba dar, ko gero, „stiliukas“. Na, žinote, kai padavėja neužsirašo, o paskui pamiršta.
„Akmeninės rezidencijos“ trūkumai daugiausia susiję ne su maistu: restoraną sunku rasti, telefonu prisiskambinti ne visada pavyksta (kartais niekas nekelia ragelio), o publika, na, sakykim, pernelyg mėgstanti garsiai automobilyje klausyti rusiškų šansonų ir jaučianti silpnybę negražiai vadinamiems odiniams vyriškiems rankinukams su trumpu riešiniu dirželiu, kuriuose nešiojami dokumentai, pinigai, raktai ir cigaretės, arba panašiems rankinukams, dėvimiems ant plono ir ilgo diržo. Na, jūs žinote, apie ką čia kalbu.
Įspūdį sustiprina ir pablukusios nuotraukos su rusiškos estrados žvaigždūnais, kurie čia buvo atvykę atsipūsti – na, jei Nikolajus Baskovas yra tik šiaip blogas skonis, tai „Liubė“ solistas Nikolajus Rastorgujevas, vertinamas rusų prezidento V. Putino bei tos šalies banditų ir nacionalistų, yra tikrai ne toks paveiksliukas, kuriuo galėtų girtis restoranas. Tai - tik mano nuomonė.
Restoranas gauna keturias žąsis iš penkių ir mano patarimą vis dėlto pasirūpinti kokiu nors ženklu prie kelio, kad jį būtų lengviau rasti. Ir nekeiskite nieko virtuvėje, nes taip, kaip jūs gaminate dabar, yra labai gerai.
Trise, be alkoholinių gėrimų, sumokėjome 149 Lt ir arbatpinigius.
Bražuolės kaimas, Trakai. Telefonas: +370 698 30544. Tinklalapis. „Facebook“ profilis.
Darbo laikas nenurodytas nei tinklalapyje, nei „Facebook“.