Požiūriai į alyvuogių aliejų vis dar labai skirtingi. Vieni sako, kad tai mada, kuri atėjo ir praeis. Kiti skelbiasi tyrų alyvuogių sulčių fanais visam likusiam gyvenimui. Vieni perka brangų ir labai brangų buteliukuose, kurie primena “Chanel” kvepalų flakoną, kiti tenkinasi akcijų aliejumi iš prekybos centro, treti vartoja tik graikišką, dar kiti perka samčiu pilstomą iš neaišku kur.
Mano pasiūlymas: jeigu jau leidžiame pinigus, mažus ar didelius, pažinkime produktą. Tačiau neįmanoma pažinti produkto, nepamačius jo gamybos, nepabendravus su ūkininku, nežvilgtelėjus į jo kiemą. Taip yra su vynu, su sūriu, su medumi, su kumpiu.
Alyvuogių aliejus reikalauja atskiro ir, sakyčiau, išskirtinio dėmesio dėl trijų paprastų priežasčių: jis yra pakankamai brangus. Pakankamai apipintas rinkodaros pasakėčiomis. Ir pernelyg svarbus mūsų skonio pasauliui. Ir, žinoma, mūsų sveikatai. Mano asmeninio balansavimo tarp gyvenimo ir mirties patirtis kužda: jeigu visi broliai lietuviai kasryt ant tuščio skrandžio išgertų valgomąjį šaukštą tyro, gero alyvuogių aliejaus, tautos tikėtina gyvenimo trukmė pašoktų keliais punktais (ypač vyrų, nes ji - bene mažiausia ES).
Alyvuogių aliejų pažinti prekybos centro lentynoje neįmanoma. Gurmė parduotuvėse paragauti duoda, šį tą paaiškina, bet tai – pasyvioji skonio patirtis. Galima ir kitaip. Galima alyvuogių aliejaus pažinimo imtis savarankiškai, jeigu, žinoma, tokios patirties reikia. Ir tik nereikia gąsdinti savęs ir kitų, kad Viduržemio jūra toli, kad reikia ilgai skristi link Egėjo jūros, link Sicilijos arba dar toliau – link Pirėnų pusiasalio.
Nieko panašaus: alyvuogių pasaulis yra už kalnų (Alpių), bet netoli. Todėl sėdame į mašiną ir važiuojame.
Iki artimiausio alyvuogių aliejaus ūkio važiuosime maždaug tiek, kiek važiuotume iki Miuncheno. Miunchenas ir “Octoberfest” alaus upės – toli? Psichologiškai visai netoli: sėdai ir nuvažiavai. O štai alyvuogių aliejaus upės psichologiškai kažkodėl atrodo labai toli. Nors, iš tikrųjų, - ta pati kelionė: iki Miuncheno 19 valandų ir iki Udinės ( Italija) – tos pačios 19 valandų.
Arba štai - kitas variantas tiems, kurie nemėgsta vairuoti ir su reikalais ar apsipirkti ar slidinėti skraido į Milaną. Taigi: atskrendame į Milaną – Italijos mados sostinę, į “auksinį” mados kvadratą, į aperityvų vakarėlius ir “fashion” snobų suėjimus, ir net sunku patikėti, kad banguojančios platinos spalvos alyvuogių aliejaus giraitės – čia pat. Vos 30 km link Italijos - Šveicarijos sienos, prie Komo ežero spaudžiamas bene šiauriausias pasaulyje alyvuogių aliejus (neskaitant kelių smulkių gamintojų Šveicarijoje, Tičino kantone).
Alyvuogių aliejaus pasaulio atradimams reikia mašinos, o ne lėktuvo. Taip įdomiau ir patogiau. Kodėl? Susirasti alyvuogių aliejaus ūkį X – tai pirmasis smagus darbas. Paskui yra ir kitų, nė kiek ne mažiau smagesnių. Reikalas tas, kad alyvmedžiai mėgsta gerą (gastronominiu požiūriu) draugiją. Jeigu žaliuoja alyvmedžiai, vadinas, greta galime drąsiai ieškoti ir vyno ūkio. O ten, kur vynas, ten bus ir kitų įdomybių – sūris, kumpis, geras ir labai atokus restoranas. Viskas baigiasi tuo, kad nuvažiavęs pažinti alyvuogių aliejaus, gastro – smalsuolis randa daugybę dėmesio vertų gastronomijos pasaulio gairių.
Patikėkite, jos vėliau praverčia: matuojant mūsų gurmė parduotuvėlių produkcijos kainos – kokybės santykį, vertinant mėgstamo restorano patiekalus, kuriant savo šeimos gastronomines tradicijas.
Na, gerai, tarkime, jau atvykome į alyvuogių aliejaus ūkį. Ką toliau daryti? Kaip per valandžiukę perprasti, su kuo turime reikalą? Turėkime galvoje, kad alyvuogių aliejaus gamintojai nėra tokie išlepinti dėmesio kaip kai kurie vynininkai. Nuvykę į žinomą vyno ūkį Toskanoje, gausite susimokėti už degustaciją, kartais net nevisiškai simbolinę kainą. Alyvuogių aliejaus ūkininkai paprastai džiaugiasi visais, kurie nori perprasti jų produktą.
Gamintojas pasiūlys padegustuoti jo alyvuogių aliejų? Puiku, bet neskubėkime. Pasiklausinėkime keleto svarbių dalykų, ir būsime dar labiau gerbiami ir geidžiami. Pats pirmas ir svarbiausias klausimas: kokie čia pas jus medžiai? Iš kokių alyvuogių rūšių (itališkai “cultivar”) spaudžiate aliejų? Kiek jiems metų? Kiek hektarų? Kada sunoksta alyvuogės? Kaip nurenkate derlių – rankomis ar mašina? Per kiek valandų išspaudžiate nurinktas alyvuoges? Išgirdęs šį klausimą, ūkininkas išsyk supras, kad turi reikalų su protingu vartotoju. Juk alyvuogių aliejaus kokybė – tai ne vien rinkodaros pasakaitė apie šaltąjį spaudimo būdą, juk visi tą patį gieda ir spaudžia šaltai.
Palieskime ir patį skausmingiausią, kiekvieno Šiaurėje aliejų spaudžiančio ūkininko širdyje negyjantį randą: kada buvo paskutinė žiauraus šalčio banga? Prie Komo ežero, prie Gardos, Friulyje prie Udinės šaltukai paspaudžia kasmet. Vietinės alyvmedžių rūšys jų nebijo. Tačiau, kai spusteli 20 laipsnių šaltis ir jis trunka ne vieną, o keletą naktų ar savaitę, tada – “finita”, baigta. Šimtmečiais ir dešimtmečiais puoselėti medžiai miršta, o jų savininką naktimis pradeda lankyti mintis, ar nereiktų mirti drauge su mylimais medžiais.
Degustacija. Leiskime pačiam gamintojui pristatyti, papasakoti savo produktą. Jo aromato ir skonio niuansus. Degustacija su ūkininku – tai trumpas, fantastiškai įdomus ir visai nemokamas alyvuogių aliejaus pažinimo kursas. Verta išsyk pasidomėti, kokio tipo alyvuogių aliejus bus degustuojamas – švelnus ar pikantiškas, stipriai vaisiškas (itališkai “fruttato”) ar vidutiniškai vaisiškas. Verta pasiklausinėti apie derinimą su maistu – ką prie ko. Nepastebėsite, kaip praeis porą valandų, ir tapsite alyvuogių aliejaus žinovais.
