Deja, deja... Geras lietuviškas naminis vynas ir egzistuoja, ir jo nėra. Kad toks egzistuoja, dar kartą įsitikinta Lietuvos vyndarių asociacijos organizuotoje jauno vyno šventėje „Žalias vynas“, vykusioje Šakių rajono Lukšių miestelio Zyplių dvare.
Netrūko pagyrų čia lietuviškam naminiam vynui, pastiprintų linkėjimu būti prieinamam ne tik vyndariams ir jų bičiuliams – atėjo metas išlaisvinti kelią tokiam vynui atsidurti ir parduotuvių lentynose, kaimo turizmo sodybose!
Geras naminis lietuviškas vynas – kol kas sau ir draugams
Česlovas Ramoška iš Žagarpurvių kaimo, Švėkšnos seniūnijos, Šilutės rajone, – vienintelis šalies vyndarys, kuris sunešiojo geležines klumpes ir pyragą rėtyje iškepė – pasiekė, kad būtų leista jo gaminamą vyną tiekti prekybininkams.
„Reikia daug pradinio kapitalo ir kalnus nuversti: samdyti vyno technologą, sudaryti sutartį su laboratorija ir jai mokėti, o jei tavo vynas nėra gavęs tautinio paveldo sertifikato, – lankyti kelių mėnesių kursus ir t. t.“, – aiškina kaunietis vyndarys Raimundas Valatka, paklaustas, kodėl jo gaminamų vynų negalima nusipirkti – juk jie taip pat geri, kokybiški – ne veltui naminio vyno nacionaliniuose ir tarptautiniuose konkursuose laimėję prizines vietas.
Tačiau vyndarys, kaip ir jo kolegos, nelinkęs čia, Zyplių dvare, pernelyg daug problemiškai kalbėti. Juk vyksta jauno – pagaminto iš naujojo derliaus – vyno šventė! Į ją susirinko vyndariai iš visos Lietuvos su savo bičiuliais mėgautis jaunu vynu, ne problemas spręsti. Kur vynas – problemos dingsta! Tokia vyno prigimtis – džiuginti širdį, liūdesį naikinti. Žinoma, saikas būtinas – žinotina vyno gėrimo kultūra. Žiniomis apie ją ir prasidėjo jauno vyno šventė Zyplių dvare.
Apie kokybę byloja sertifikatai, apdovanojimai
Tačiau pirmiausia visus pasveikino Lietuvos vyndarių asociacijos prezidentas Raimundas Nagelė, linkėdamas malonaus jauno vyno ragavimo ir pasidžiaugdamas vyndarių entuziazmu – kad jie stumia „lietuvišką naminį vyną į priekį“.
Kurių Lietuvos vyndarių kurie vynai yra gavę tautinio paveldo sertifikatus bei laimėję konkursuose, vykusiuose šalyje bei Latvijoje, supažindino parodėlė. Ji bylojo ir apie tai, kokia didelė lietuviškų naminių vynų įvairovė, kokia daili butelių, į kurias jie supilstyti, apdaila, kokie poetiški vyndariai, savo produktams – ne, ne produktams, o kūriniams! – parinkdami pavadinimus.
Tautinio kulinarinio paveldo sertifikatais yra įvertinti trijų Lietuvos vyndarių asociacijos narių vynai: kauniečio Remigijaus Rimkaus, rokiškėno R. Nagelės ir šilutiškio Č. Ramoškos.
Pagaminti iš gimtosios žemės gėrybių, su meile
Lietuvos vyndarių asociacijos nariai vynus daugiausia daro iš uogų ir vaisių, kuriuos patys užaugina: iš vynuogių, obuolių, kriaušių, svarainių, slyvų, vyšnių, juodųjų ir raudonųjų serbentų, aviečių, braškių. Daro ir iš pievų, miško gėrybių: mėlynių, spanguolių, žemuogių, pienių ir gudobelės žiedų, erškėtuogių, šermukšnių. Net iš vynuogienojų ūgliukų, kopūstų. Neretai jų vynas – iš kelių rūšių uogų ar vaisių, pavyzdžiui, iš aviečių ir agrastų, obuolių ir serbentų.
Kad pagaminti gerą vyną – tai tas pats, kas sukurti gerą meno kūrinį, šventėje atskleidė ir jauno vyno degustacija, ir vyndarių prasitarimai. Reikia daug eksperimentuoti ir labai atsidėti vyndarystės pomėgiui. Atsidėti taip, kaip, tarkime, Juozas Vilkenis iš Kidulių, Šakių rajone. „Atimkit iš manęs vyno gamybą – ir mirsiu… – prisipažino jis. – Su vynu kalbuosi, jį glostau, girdžiu jo lūkesčius. Nesikalbėsi, neglostysi – gero vyno neturėsi…... Kartais jis kalba tyliai, kartais – garsiai. Jei burbuliuoja tyliai, vadinasi, dar gyvas…...“
Gerti civilizuotai – praskiesti vandeniu
Pasak R. Nagelės, vynas – tai menas: menas yra jį padaryti, menas – ragauti, menas – išlaikyti. Šventės vedėja vyndarė kaunietė Asta Ramaškevičienė priminė, jog vyno gimtinė – dabartinė Gruzijos ir Armėnijos teritorija. Čia vynas pradėtas gaminti prieš 7-8 tūkst. metų. Vienas žinomiausių Antikos poetų Horacijus yra sakęs, jog nė viena poema nėra parašyta geriant vandenį: jos buvo rašomos gurkšnojant vyną.
Vyno žinovas vilnietis Arūnas Starkus pridūrė, jog minimais laikais mokėta vyną gerti civilizuotai – geriant, bet nepasigeriant.
Vynas – tai bendravimo, linksminimosi priemonė. Gerti vyną civilizuotai reiškia jį atskiesti vandeniu, kad greitai nepasigertum ir toji linksmybė staiga nesibaigtų... Pasak vyndarės bei keramikės Ilonos Jonušienės iš Žiogaičių kaimo, Mažeikių r., neperžengtina keturių vyno taurių riba.
Menas ragauti
A. Starkus aiškino, jog alus nuo seno buvo daugiau liaudies gėrimas, o vynas – elito žmonių. Jie turėjo finansinių galimybių įsigyti vyno, be to, buvo išlavinę savo jautrumą subtiliems dalykams, koks ir yra geras vynas. Dabarties tendencija – gerą vyną vartoti kaip kokybiško maisto papildą.
Pagal kokius kriterijus sprendžiame, koks vynas yra geras? Pasak A. Starkaus, – pagal jo kvapą, skonį, išvaizdą, atpažįstamumą. Geras vynas netvoskia actu ar pieno rūgštimi, yra skaidrus – ne drumstas. Kai jį ragauji, turi jausti penkių skonių – saldumo, sūrumo, rūgštumo, kartumo ir umamio (glutamo rūgšties) harmoniją ir suprasti, iš kokios žaliavos jis pagamintas. Neverta žavėtis saldžiais vynais, nes neretai saldumas maskuoja prastas jų savybes. Sausus vynus ragaudamas jauti daugiau skonių ir poskonių.
Vis dėlto svarbiausias kriterijus sprendžiant, ar vynas geras, – ar paragavęs dar norėsi. Žmonės pageidauja iš natūralių žaliavų padaryto vyno. „Sąvokos lietuviškas naminis vynas ir natūralumas – sutampa: iš sulčių koncentratų daromi vynai praradę natūralumą, o Lietuvos vyndarių geri vynai daromi iš mūsų žemės užaugintų vaisių, uogų!“ – pabrėžė A. Starkus, neslėpdamas ir problemų, kurios atsiranda dėl šio natūralumo, – tai oksidacija ir mikrobiologinis užterštumas. Oksidacija skatina vynų senėjimą, o dėl minėto užterštumo atsiranda pelėsių, grybų ar trintų žolių kvapas. Tad lietuviškus vynus reikia suvartoti greitai, vos vieną kitą galima ilgai laikyti.
„Tas pats vyndarys padaro ir blogą, ir gerą vyną. Geriau daryti tokį, kuris pavyksta“, – tęsė vyno žinovas. Jo nuomone, tobula vyno žaliava – juodieji serbentai ir vyšnios. Nelabai tobula žaliava – avietės, nes išrankesnė: į ją reikia pilti vandens, o kokio – šulinio ar šaltinio – vyndariui spręsti... Tikras chuliganizmas esąs daryti vyną iš šermukšnių: „toks vynas – keistenybių keistenybė; jis netaps priimtinu produktu – galimas tik kaip eksperimentas!“
Lyderiai – juodieji serbentai
Gausūs šventės dalyviai ragavo ir vertino keturiolikos vyndarių 28 jaunus vynus. Taurę su vynu pateliuskavę, ją atidžiai apžiūrėjo, prikišę prie nosies uodė, paskui ragavo ir į vyno vertinimo lapelius rašė po balą iš dešimties galimų už: gėrimo išvaizdą, aromatą ir skonį. Jie nežinojo, kokio vyndario vyną ragauja, – vynai buvo sunumeruoti. Sudėjus balus paaiškėjo vyndariai nugalėtojai.
Sausų vynų kategorija: I vieta (v.) – kaunietis Evaldas Petkus, II v. – kaunietis Artūras Ramaškevičius, III v. – prieniškis Regimantas Karčiauskas.
Pusiau sausų vynų kategorija: I v. – mažeikiškis Modestas Česnauskas, II v. – kaunietis Remigijus Rimkus, III v. – kaunietis Raimundas Valatka.
Saldžių vynų kategorija: I v. – mažeikiškis Gintaras Paradnikas, II v. – mažeikiškis M. Česnauskas, III v. – šilutiškis Gintaras Pekūnas.
Absoliučiai geriausiu vynu buvo pripažintas Nr. 15–R. Nagelės juodųjų serbentų vynas. R. Karčiauskas nugalėjo su mėlynių, R. Rimkus – su įvairių vasaros uogų, R. Valatka – su aviečių vynu.
„Atėjau, pamačiau, nugalėjau!“ – garsiojo valdovo, karžygio Julijaus Cezario posakis taikytinas inžinieriui, vyndariui M. Česnauskui: į šventę jis atvyko pirmą kartą, paragintas bičiulio kaip darantis puikų vyną, ir štai – dvi prizinės vietos! Jam šventėje įteiktas Lietuvos vyndarių asociacijos nario pažymėjimas.
Žaidimas genuose įrašytas
„Kai prieš septynerius metus padariau pirmąjį vyną, mama tarė, jog mano prosenelio genai atsiskleidė...… Esu Grigiškių kunigaikščių palikuonis. Jie gyveno Kalniškių kaime (Papilės seniūnija, Mažeikių r.). Sodybos namo palėpėje, senoje skrynioje, radau prosenelio ranka užrašytus vyno receptus, juos patobulinau, sukurdamas šioje šventėje nugalėjusius vynus: „Sacharos dvelksmą“ iš juodųjų serbentų ir „Intriguojantį romaną“ iš aviečių ir raudonųjų serbentų“, – prisipažino M. Česnauskas ir papasakojo, kiek ilgo ir kantraus darbo reikia, kol pagamini gerą vyną. Pavyzdžiui, dvi valandas Modestas tą patį vyną pilsto iš indo į indą, kad išvėdintų perteklinį deguonį – panaikintų oksidacijos priežastį.
„Reikia mylėti vyno gaminimo procesą – su vynu žaisti, kaip su vaiku“, – sakė M. Česnauskas. Įsimenamo skonio bei aromato buvo ir kitas jo į šventę atvežtas, tačiau vertinimui nepateiktas vynas iš agrastų „Vakaras prie židinio“.
Jei netikėtai malonus vyno įspūdis ilgai išlieka jį ragavusiojo atmintyje, tai ir yra gero vyno požymis, sakė profesionaliais vyno ragautojais besivadinantys vilniečiai odontologai Jurgita ir Rolandas Pletkai. Sužinoję, jog jiems labai patikusio vyno autorius – kiduliškis J. Vilkenis, paprašė jo telefono – būtinai prašysią jiems padaryti tokio „kieto“ – naminių paukščių mėšlo kvapo – vyno... Pasirodo, ir R. Pletkus, ir J. Vilkenis, ir daugelis kitų vyndarių bei profesionalių vyno ragautojų – kelintos vyndarių kartos atstovai.
Odė vynui
Profesionaliu vyno ragautoju vadintinas ir Lukšių seniūnas, menininkas Vidas Cikana. Žavėjosi šventės dalyviai jo rūpesčiu rekonstruotais Zyplių dvaro pastatais ir juose įrengtomis tautodailės meno ekspozicijomis. Koks vynas jam yra geras, kuo vynas skiriasi nuo kitų svaigiųjų gėrimų? „Kodėl lietuviai mėgsta saldų ar pusiau saldų vyną? Nes toks sušildo. Jei pameti 100 litų, o išgėręs vyno jautiesi tarsi būtum tiek litų radęs, vadinasi, toks vynas ir yra fantastiškas! – mintijo V. Cikana. – Vynas nuteikia ramybei, poilsiui, skatina kurti, o stiprieji gėrimai žmogų uždaro – surakina jo rankas ir smegenis. Slopina mintį. Stiprieji gėrimai kartais gal ir gydo kai ką mumyse, tačiau ne jausminį pasaulį. Džiaugiuosi, kad Lietuvoje tiek daug puikių vyndarių!“
Persų poetas Omaras Chajamas, gyvenęs XI-XII a. savo eilėse šlovino vyną. Jis rašė, jog deginanti gyva vyno srovė „vargo ir bėdų nusineša nemaža“; jog „širdį pakylėt nuo žemės jis temoka“: „Viena taurė – ir graužio nebėra“; „Šioj žemėj graužatis išgydoma vynu“. Poetas kvailiu vadino tą, „kuris vyne įžiūri vien tik bloga“.
Per brangus, kad nugirdytų tautą
Lietuvos vyndarių asociacijos vadovas R. Nagelė apgailestauja, kad šalies vyndariai dėl jiems nepalankių įstatymų paskęsta konkurencinėje kovoje, nes jų gaminamų vynų kiekiai maži. Vyndarys, metęs didelius pinigus licencijai gauti pardavinėti savo vyną, būtų priverstas didinti jo gamybą, kad susigrąžintų juos, tačiau didinti gamybą jis būtų priverstas kokybės sąskaita – kai jo vynas tampa nebe natūralus, nebe tautinio paveldo.
„Jei įstatymai būtų palankesni, seniai kaimo turizmo sodybos būtų jus „nupirkę“, nes gaminate puikų vyną“, – linkėdamas nepasiduoti, vyndarius guodė vyno žinovas Jurgis Šliogeris, jų puikųjį vyną laikydamas Lietuvos unikalumo ženklu. Daugelyje Europos Sąjungos šalių galima įsigyti vietinio naminio vyno. Kodėl Lietuvoje negalima? Lietuviškas naminis vynas negali tautos nugirdyti vien todėl, kad nepigus. Antai Č. Ramoškos tautinio paveldo sertifikatą gavusio vyno butelis kainuoja apie 40 Lt.
