Kaune restoranai nėra blogi. Jie tiesiog kitokie, negu aš noriu. Čia kaip „Pūko” radijas arba „Brolių Aliukų” dainos – rodos, viskas lietuviškai ir prasmę galima suprasti, bet vis tiek kaip iš kitos planetos.
Blogiausia, kad Kaune restoranų pasirinkimas kažkoks keistas: arba lietuviškos karčemos, arba italų maistas ir tai, ką savininkai vadina italų maistu, arba (ir tai populiariausia) poniškos vietos su žvakidėmis, šviestuvais, skambučiais ir švilpukais, nėriniais ir drožiniais, puošmenomis ir kitokiais pramanais, kurie turi daryti įspūdį svečiams. Daugiau nelabai ko ir yra.
Kaip ir Kauno merginų bei moterų aprangos stilius (jis nepakartojamas ta prasme, kad niekur kitur Lietuvoje jo nekartoja, nes nenori kartoti, o jei ir norėtų, tai nesugebėtų), taip ir restoraninė mintis Kaune sustingo kažkur ties kooperatinių kavinių bumu, nes buvo nuspręsta, kad taip bus labai gerai.
Todėl apie mano mielojo Kauno restoranus rašau nenoriai, nes man labiau patinka apie šį miestą atsiliepti gražiai – ne todėl, kad Lietuvos širdis, o todėl, jog daug kas Kaune yra gerai. Bet dažniausiai – ne maistas.
Italų restoraną „Piccola Italia” man rekomendavo daug žmonių. Bet rekomendaciniai laiškai yra kaip mylinčios mamos pasakojimas apie savo vaiką: štai jis išvyko į užsienį, ir visi juo stebisi, kaip jis puikiai dirba ir mokosi, gauna visur dešimtukus, nes vienuolikos tiesiog nebegalima rašyti, ir kalba užsienio kalba geriau už tuos, kuriems ta kalba yra gimtoji.
Taip ir kiekvienas italų restoranas Kaune kepa tokią picą, kad italai paragavę apsiverkia, linguoja galvą ir sako: „Mes patys tokios geros nemokame iškepti.” Jeigu to kiekvieno restorano šalininkų paklausysim, tikrai taip yra.
Ateiname per pietus. Iš lauko ne kažin kas – eilinis centrinio Kauno pastatas, kokių mieste šimtai. Restorane naujoviška sistema (bent jau aš tokios nebuvau matęs): ant stalo kortelės, kur parašyta, nuo kada staliukas užsakytas kitiems klientams. Tebūnie. Gerai, kad yra užsakymų, vadinasi, mes – ne vieninteliai klientai.
Užkandžiui gruzdinti kapariai (9,95 lito) – kiek sunku ir rieboka (nes gruzdinta), bet originalu. Iki šiol kaparėlių vardą matydavau tik mažybinės formos.
Bandelė su ožkos sūriu (8,95 lito) ir gausiais žalumynais buvo gardi, šviežia ir neįprasta.
Sriuba (8,95 lito) – iš aprašymo tikėjomės paprikų daržovinės, galbūt ne taip supratome, bet gavome mėsišką, beveik „čilio”.
Vištienos lazanija (14,95 lito), jei ir turėjo sūrio, jo neparodė, kažkodėl buvo patiekta apvaliame indelyje. Lakštiniai lapai buvo sutrupėję, kai turi būti vientisi ir suformuoti sluoksnius. Tai nebuvo neskanu, bet visiškai neteisinga.
Jautiena, troškinta raudonajame vyne (23,95 lito), buvo labai geros kokybės, kai ją gamino, tačiau į lėkštę pateko jau labai sausa, net apdžiūvusi. Garnyras buvo puikus: jaunos morkos, labai saldžios, ir bulvės pomidorų padaže būtų buvęs puikus akompanimentas, jei ne mėsa, kuri buvo paruošta prieš parą, supjaustyta ir palikta džiūti, o paskui pašildyta.
Padėtį išgelbėjo picos: „Napoletana”, kaip ir priklauso, su ančiuviais ir „Vegetariškoji” – nuspėjamai su daržovėmis (abi po 13,95 lito) buvo iškeptos ant tinkamai paruoštų padų. Jie buvo ir ne per sausi (kai kur juos išdžiovina iki kalėdaičių kietumo), ir kartu ne ištižę.
Atpjautas gabalėlis, paėmus ranka, gražiai laikė priedus.
Dėl tų picų restoranas gauna tris žąsis iš penkių – jei nebūtume užsisakę apdžiūvusios mėsos arba nesuprantamai improvizuotos lazanijos, turbūt būčiau skyręs ir visas keturias.
Keturiese papietavome už 121,40 lito ir palikome arbatpinigių.
Pamoka būtų tokia: trumpinkite valgiaraštį, viską supaprastinkite. Picos jums tikrai gerai pavyksta (Kaune geresnių nesu ragavęs, o ir Vilniuje jos drąsiai būtų pirmajame penketuke). Didelį valgiaraštį išlaikyti nėra lengva, tenka daryti kompromisus ir jie matyti.
A. Užkalnis rašo portale laukineszasys.lt.