Tokios vietos retai būna itin egzotiškos, tačiau gamybos procesas (turiu galvoje visą gamybą – nuo kliento pasodinimo prie staliuko iki gatavo maisto pateikimo) dažniausiai būna apgalvotas ir įgyvendintas geriau nei ten, kur viskas bandoma ir daroma klaidų.
Be to, tinkliniai restoranai dažniausiai būna dideli ir erdvūs, o man asmeniškai mažo, mielo restoranėlio kultas nieko nesako. Jums gal ir patinka trys stalai, o man tai visai nebūtina (kartais būna išimčių).
Man patinka, kad būtų bekraštis svirnas ir didelė erdvė kaip Amerikoje, kad vienu metu būtų keliolika padavėjų ir daugybė kasų, kad atrodytų, jog susirinko pusė miesto.
Vilniuje brazilų restoranų „Grill Brazil” yra du – vienas Vokiečių gatvėje, kitas – prekybos centre „Panorama”. Mes nuėjome į Vokiečių gatvę.
Prie durų – pusnuogė nežmoniško dydžio skulptūra, vaizduojanti turbūt ką nors iš tų čiabuvių gyventojų, kurie gyvena Brazilijoje prie Amazonės upės (arba gyveno, kol neatvyko užkariautojai portugalai).
Laipteliai veda žemyn. Požeminė salė erdvi ir kartu jauki (tik kai pradeda groti muzika, skliautai rezonuoja taip, kad susišnekėti beveik neįmanoma), o didelis ir gražiai apšviestas baras atrodo maloniai vakarietiškai.
Restoranas skirtas mėsėdžiams (rastų ką nors ir vegetarams, bet ne dėl daržovių čia ateinama).
Brazilija, kaip ir Pietų Amerikos kaimynė Argentina, – mėsos, ypač jautienos, šalis. Buvę Brazilijoje grįžta ir sako, kad jau daugiau niekur negalės valgyti kepsnių, nes visur kitur jie ir brangūs, ir blankūs, palyginti su tuo gyvenimo festivaliu, kuris vyksta Pietų Amerikoje.
„Grill Brazil” yra du mitybos variantai. Galima užsisakyti ką nors iš valgiaraščio (mėsa, paukštiena, žuvis, makaronai), o galima elgtis taip kaip dauguma lankytojų: už 39 litus valgai kiek nori.
Salotų ir užkandžių įsidedi iš baro kaip kokiame dideliame viešbutyje (ir baro staliukai su daržovėmis bei mišrainėmis atrodo lyg kokiame kazino, kur pietūs kainuoja dešimt dolerių ir gali valgyti kiek telpa).
Už gėrimus reikia mokėti atskirai, taigi labai nesidžiaukite, minantys ant kamščio. Sumokėsite už viską.
Mėsą nuo ugnies atneša virtuvės vadovas ant iešmo, atpjauna gabalėlį tiesiai prie jūsų stalo, o jūs žnyplėmis įsidedate į lėkštę. Mėsą neša ir neša (tas pasiūlymas yra nesibaigiantis, mojuoti nereikia, vos vieną suvalgai, jau su kitu iešmu beldžiasi), kol specialūs alaus padėkliukai ant jūsų stalo apversti žalia puse į viršų.
Kai nebegalite daugiau valgyti, apverčiate raudonąją pusę. Vadinasi, tada jau viskas.
Žinoma, čia nieko naujo. Aptarnavimo formulė matyta ir išbandyta visame pasaulyje. Kaip ji veikia mūsų snieguotoje Lietuvoje?
Pirmas įspūdis nėra blogas: užkandžius ir salotas pasiimi pats – laukti nereikia, o kol renkiesi, ant stalo atsiranda alus arba vynas. Kadangi mėsą ant iešmo nešioja nuolatos, jos nepasigendi: tarp palto nusivilkimo ir valgymo praeina labai nedaug laiko.
Restoranui tai irgi, reikia manyti, gerai: staliukai produktyviai panaudojami. Manau, paprastas restoranas geriausiu atveju tikisi, kad per vakarą prie kiekvieno staliuko pavakarieniaus du kartus, o „Grill Brazil” gali tikėtis
trijų, o gal net keturių pamainų.
Iš tiesų valgai kiek telpa: aš pats tai nevalgus, keli kąsniai, ir gana, bet labai išbadėjusiam žmogui tai būtų rojus.
Ant servetėlės parašyta, kad tie, kurie prisideda maisto ir nesuvalgo, bus baudžiami
finansiškai (tvarka, kaip ir daugelyje kitų „valgyk kiek lenda” restoranų, išskyrus garsiuosius labai pigius kinų restoranus Londone – ten valgai kiek lenda, bet jei prisidedi ir palieki lėkštėje, tave išveda pro tarnybines duris į vidinį restorano kiemą ir ten, kai kas sako, žiauriai sumuša, o paskui vis tiek priverčia suvalgyti ir dar lėkštę po savęs išplauti).
Daržovės iš baro nėra blogos, bet didelio įspūdžio nepalieka.
O mišrainės kaip iš prekybos centro: nepasakysi, kad nešviežios, bet kad su meile pagamintos – irgi. Daug padažo, viskas permirkę. Ne pagal užsakymą gaminta, deja. Tokia ir kaina (šiaip vien jautienos išpjovos kepsnys Vilniuje turi kainuoti apie 50 litų, o čia už 39 litus valgyk kiek nori).
Prie stalo nešiojama mėsa – nevienodo lygio. Kiaulienos sprandinė puiki, kvapi, sultinga. Jautiena nepadarė jokio įspūdžio – kietoka ir veliasi.
Dešrelių nesulaukėme (galbūt jas jau buvo nešioję, o gal nešiojo po mūsų). Kalakutiena buvo visai nebloga – aš ne kalakutienos mėgėjas, bet čia sausumo išvengta, skaniai apskrudę.
Labai patiko vištiena, kuri buvo kvapiai paruošta ir saldžiai pamarinuota. Gal toks ir sumanymas – kiekvienas gali išragauti įvairios mėsos ir pasirinkti, kas tinka jam.
Restorane dar labiau apsimoka valgyti vaikams: iki 4 metų jie valgo nemokamai, iki 10 metų „valgyk kiek nori” kainuoja 10 litų, o jau augantys paaugliai iki 16 metų moka 20 litų. Šeimai turbūt visai gerai, ypač jei vaikučiai ėdrūs. Vaikai turi būti ėdrūs, nes juk auga.
Iš mėsos rojaus tikėjomės daugiau. Norėjosi išraiškingesnio skonio net ir iš tinklinio restorano. Užkandžiai ir salotos galėjo būti ne tokie akivaizdžiai viešbutiniai. Skiriu 3 žąsis iš penkių, nes vis dėlto gera kaina, be to, toks restoranas prisideda prie Vilniaus kulinarinės įvairovės: vis kitoks.
Visokių yra, gal ir ne visokių reikia, bet „Grill Brazil”, mano akimis, sostinei tikrai nekenkia. Keturiese sumokėjome 177 litus ir arbatpinigių.
A. Užkalnis rašo portale laukineszasys.lt.