Restoranas „Žuvinė” įsikūręs J. Basanavičiaus gatvėje, kurios turbūt niekas nepavadins mieliausia Palangos vieta. Ne, ką aš kalbu. Tai pati baisiausia vieta Lietuvoje.
Žmonės iš nykiausių Lietuvos kampelių pamato J.Basanavičiaus gatvę Palangoje ir puola ant kelių su džiaugsmo ašaromis akyse, šlovindami Aukščiausiąjį: „Ačiū Dievui, pas mus ne taip baisu.”
Reikia pripažinti, kad modernus ir paprastas, su daug stiklo ir mažai puošybos pastatas šlaitiniu stogu nebjauroja aplinkos, o ją puošia (tik viduje sėdintiems gali tekti kartais paganyti akis į kebabų kioskus lauke).
Tačiau J. Basanavičiaus gatvės kaimynystė su visomis proletarinėmis kioskų ir girdyklų puošmenomis, neono spalvos plastikiniu šlamštu ir šaltibarščių tono architektūros akcentais nėra tinkamiausia vieta rafinuotai publikai.
Užtat pagrindinis takas garantuoja didelius lankytojų srautus, tarp kurių yra ir tokių, kuriems žuvies patiekalai neprasideda ir nesibaigia kepta tešloje žuvimi „prie alaus” ir kuriems 100 litų už butelį vyno restorane nesukelia nevalingo trūkčiojimo. Gal tokių lankytojų ir labai nedaug, bet „Žuvinei” užtenka.
Užeiname į vidų. Mums patinka gana daug erdvės (vasarą jos būna dar daugiau – yra terasa lauke, už pastato, atokiau nuo bjauriosios gatvės), patinka tai, kad pastate daug šviesos, ir gražu, kad iš vidaus šlaitinis stogas papuoštas veidrodžiais, vizualiai kilstelinčiais erdvę.
Padavėjas (vardas Dovydas, nes taip parašyta ant čekio) pakankamai išmanus ir perpratęs valgiaraštį: vietoj menkės, kurią norėjau užsisakyti, pasiūlo sterką – sako, naujas patiekalas. Gerai.
Iš pradžių užsisakau austrių, o gyvenimo draugė kaip pagrindinį patiekalą pasirenka stintas: jai stintos yra bene skaniausios iš tų žuvų, kurias galima ragauti Lietuvoje.
Nors jau balandis, lauke sninga kąsniais, galbūt todėl tebėra šviežių šių žieminių žuvų.
Bretanės austrės didelės kaip lėkštutės (15 Lt už vieną) ir kvepia jūra – taip ir turi kvepėti, nors kvapas negali būti toks intensyvus kaip rudeninių.
Londone, kai spalio mėnesį atidaromas vietinių austrių sezonas, per dieną galima atsivalgyti jų į valias. Aš niekada prie austrių nespaudžiu citrinų sulčių: man jos užgožia šviežio jūros vandens kvapą ir skonį.
„Žuvinėje” vynas taurėmis pilstomas ne prasčiausias – tai pavyzdys, kuriuo galėtų sekti ir kiti restoranai, kur dažnai pilstoma tik tai, kas atkimšta prieš mėnesį, ir nei barmenas, nei padavėjas negali pasakyti apie tą vyną nieko, išskyrus jo spalvą (balta ar raudona).
„J. Moreau & Fils Chablis 2010” yra lengvas, paprastas pasirinkimas prie austrių ir stintų, ir kaina (24 Lt už taurę) labai saikinga.
Stintos (17 Lt) buvo stambios, tinkamai sūrios ir neriebiai apkeptos, tačiau prie jų patiektos marinuotos daržovės, apkeptos ant grotelių (10 Lt), buvo nevienodai paruoštos: baklažanas buvo per storai supjaustytas, kietas ir kaip kempinė.
Padavėjo rekomenduotas sterkas su špinatais (36 Lt) vėl nudžiugino: žuvis buvo šviežia, pluoštai lengvai sluoksniavosi, tamsiai žali špinatai maloniai papildė ir gausino skonį.
Špinatai Lietuvoje vartojami dar nelabai noriai, o be reikalo: stipraus skonio, miela, išraiškinga daržovė, dar ir puošniai atrodanti.
Burokėlių griežinėliai, padėti šalia ant lėkštės, atrodė dirbtinai, jie nieko nepridėjo, bet ir nepakenkė, tik be jų patiekalas galbūt atrodytų elegantiškesnis.
Šį kartą neužsisakėme, bet iš praeities prisiminėme žiobrio koldūnus (15 Lt) – tie niekada nėra nuvylę, ir labai rekomenduoju be jų neapsieiti.
Dviese sumokėjome 180 litų ir arbatpinigius.
Išvada: kai kas galėtų būti geriau, norėtųsi stipresnio išskirtinumo ir pasimėgavimo žuvimi kaip pagrindine restorano idėja, tačiau ši vieta yra neabejotinai viena geriausių kurorte ir be jos atostogoms Palangoje daug ko trūktų.
Įvertinimas - keturios žąsys iš penkių.
A. Užkalnis rašo portale laukineszasys.lt.
