Turiu klausytis ir linksmų, ir liūdnų dainų, ir net tokių, nuo kurių norisi, kad apsilankymas tame restorane būtų paskutinis. Kad nebereikėtų nieko valgyti, o tik atskristų angelas su prijuoste ir pamaitintų dangišku nektaru. Dar pakutentų sparnu.
Jei tai jums atrodo pernelyg panašu į pamišusio menininko svajones, nebijokite.
Rašau taip todėl, kad ketinu pasakoti apie restoraną Preiloje, kur patenku numynęs rytą dviračiu 10 kilometrų nuo Nidos. Dėl didelės važiavimo spartos ir mažo gliukozės kiekio kraujyje (važiuoju nepusryčiavęs) akyse tamsu, o prieš akis plaukia tie nuostabūs ratilai ir smegenyse klajoja vaizdai, dėl kurių kiti perka brangias tabletes prie naktinių klubų.
Todėl pusryčiams renkuosi „Kuršmarių vilą” ant marių kranto (tiesą sakant, ten beveik viskas prie marių). Didžiausi jos privalumai: ji atidaryta nuo aštuntos valandos ryto ir aplink nieko panašaus nėra.
Kitos vietos pavalgyti – Nidoje arba Pervalkoje. Arba ant plento, jei rasite šviežiai pervažiuotą katę ir norėsite ją išsikepti paplūdimyje.
Pasistatome dviračius ir einame vaišintis. Nuo „Kuršmarių vilos” atsiveria vaizdas į marias ir akmeninę (gal greičiau lietą iš cemento, bet negaliu būti tikras, nesu menotyrininkas) nimfą su ąsočiais fontano viduryje. Ji kartu su gėlynais ir žvejo sandėliuku primena tai, ką sukurtų kaimo turizmo sodybos savininkas, atsitiktinai pamatęs atviruką su Versalio rūmų vaizdu.
Paprašę kavos ir vandens skaitome valgiaraštį. Apie jį nėra ką pasakoti – pusryčiams patiekalų jau nėra (anksčiau, rodos, buvo, bet paskui panaikino, kad gyvenimas saldus neatrodytų), o visa kita – kiaulienos kepsnys su sūriu, kiaulienos kepsnys be sūrio, visokios keptos marių žuvys, salotos ir panašiai.
Pirmajame valgiaraščio puslapyje – savininkės nuotrauka ir pranešimas, kad ji šiame versle – nuo 1994 metų (turbūt kažką daro teisingai arba tiesiog klientai labai nereiklūs) ir kad ji yra „užgrūdinta gyvenimo iššūkių”.
Kava (4 Lt) labai bloga. Nežinau, ar tai gali būti susiję, bet blogiausia kava Kuršių nerijoje man tikrai yra iššūkis. Aš užgrūdintas, kaip ir ta restorano savininkė. Valgiau ir gerą, ir blogą maistą gal penkiasdešimtyje pasaulio šalių, bet bloga kava visada mane nuliūdina.
Tiek to, užsisakome valgyti. Omletas su šonine (20 Lt) parodo viską, ką jums reikia žinoti apie pajūrio maistą – riebu, stipriai iškepta, su kečupu ir stambiai kapotomis daržovėmis. Dvidešimt litų? Jūs juokaujate. Nidoje trigubai skanesnis omletas („Seklyčioje”, jeigu ką) kainuoja kone perpus pigiau.
„Kuršmarių viloje” omletas – tai patiekalas, kuriame nieko nėra išskirtinai blogo. Tačiau gero jame irgi nieko nėra. Tai patiekalas iš virtuvės, kur visi kulinariniai įgūdžiai buvo perduodami iš kartos į kartą, ir perduodami greitai, nes taisyklės pajūryje yra dvi: „sūriu kepsnio nesugadinsi” ir „taupyk produktus”.
Šis omletas galėtų būti įdėtas enciklopedijoje prie rubrikų „negudrumas” ir „be meilės”.
Su taupymo taisykle susiduriame užsisakę „Studentiškus” bulvinius blynus su lašiša (20 Lt). Studentai tiek nemoka net už vyno butelį, ne tik už blynus ant lėkštės.
Blynai buvo dideli, bulvės tarkuotos burokėliams tarkuoti skirta tarka (kaip ir priklauso tiems studentams, kurie neturi laiko kitaip smulkinti bulvių). Blynai riebūs, tačiau lašiša, ponios ir ponai, pasakė viską.
Įsivaizduokite pigiausią rūkytą lašišą iš prekybos centro. Padalinkite pakuotę į dvidešimt dalių. Ir tada įsivaizduosite lašišos gabaliūkštį, kuris gulėjo nelaimingas greta blynų.
Dar lašiša buvo užšaldyta, ji nemaloniai traškėjo. Nežinau, į ką tai buvo panašu, gal į drumzliną varveklį, nukrapštytą nuo lašišą žvejojusio laivo gruodžio mėnesį Klaipėdos uoste. Tai buvo liūdniausia pasaulyje lašiša. Tragiškiausias likimas, kurį gali įsivaizduoti žuvelė.
Kai lašišos šiauriniuose vandenyse kalbasi tarpusavyje, mamos sako mailiui: jei būsite kvaili, jus ne tik pagaus žvejai. Jūs pateksite ant lėkštės poilsiaujantiems Preiloje.
Dviese už pusryčius sumokėjome 60 litų ir palikome 6 litus arbatpinigių.
Buvo toks anekdotas apie vieną diskriminuojamą tautą, kurios atstovo paklausė: „Ar žinai, kokios tautybės žmonės kvailiausi?” Šis pagalvojo ir mąsliai atsakė: „Užtat mūsų dainos gražios.”
„Kuršmarių vila” gali pasigirti gražiu vaizdu į Kuršių marias. Už tą vaizdą jie gauna vieną žąsį iš penkių. Dar dosniai, bet ką darysi, juk vasara, o ir pusės žąsies vertinimas nėra numatytas.
Andrius Užkalnis rašo portale laukineszasys.lt
