Nežinau, ar suprasite mano smalsumą, tačiau mane visada hipnotizavo vietos, kurios yra neįtikėtinai populiarios (arba, kaip kartais sakoma, kultinės) be jokių aiškių ar pakankamai svarių priežasčių.
Vilniuje kažkada visi eidavo į užeigą „Prie Parlamento“ Gedimino prospekte – tiesa, nežinau, ar ji vis dar tebėra ten, nes jos minint jau senokai nebegirdėjau. Kadangi ten visi eidavo, aš stengdavausi neiti, buvau vos kelis kartus. Negaliu eiti ten, kur visiems privalomai patinka. Apie kokį nors „Invino“ jau net nekalbu. Be to, ten manęs ir nebeleidžia. Net jei norėčiau eiti, negalėčiau. Toks yra kritiko likimas ir sunkus cukrinis kryžius ant pečių.
„Vandenis“ beveik pasislėpęs Birutės alėjoje, vienintelėje gatvėje su tokia ryškia tapatybės krize: senosios lentelės ant lentinių namų turi neįtikėtiną užrašą „BIRUTĖS ALĖJA G-VĖ“. Suprask, gatvė „Birutės alėja“. Gatvė ir alėja šiaip jau aprašo panašų darinį mieste, ir yra arba alėja, arba gatvė. Nebūna juk „Siaurasis skersgatvis g-vė“. Na bet tiek to.
Čia man primena mano gimtojo namo Kaune adresą: nors namas buvo individualus, dokumentuose rašydavo ne tik namo numerį, bet ir „butas 1“. Nors jokio ten buto nebuvo. Tačiau pagal ideologiją visi turėjo gyventi butuose. Taip pat ir alėja, matyt, pasirodė svetimas, buržuazinis pavadinimas. Pas mus tik gatvės ir prospektai.
Birutės alėja turi daug senų pušų, ir čia tarpais Palanga atrodo taip, kaip turbūt Dievas norėjo, kad ji atrodytų – aplink nė vieno kiosko su kebabais anei cukraus vatos vežimėlio, tik saikingai skoningi ir brangūs viešbučiai aplink (na gerai, tikrai skoningi, palyginti su tuo, ką gali pamatyti kitur Palangoje). Stiklo staluose atsispindi dangus ir pušys. Švelniai pučia vėjas nuo jūros ir šiaušia plaukus, bučiuoja įkaitusią nuo saulės odą. Jaučiuosi vėl jaunas ir net besiilsintis, kaip šiek tiek pražilęs stamboko sudėjimo Apolonas. Čia toks graikų dievas buvo.
„Vandenio“ meniu – pakankamai eklektiškas, kurortinis, bet nenusiridenantis į visišką vulgarybę. Vasara ir karšta (kai buvome, tai buvo karšta, nesiraukykit dabar ir nekilnokite antakių, jei jums skaitant, pila lietus, o už kambarį prie jūros reikia mokėti kaip už gerą), todėl pasiimame šaltibarščių. Maža porcija (9 Lt); pasirodė skanūs ir neatskiesti, virtos bulvės trapios. Kol kas gerai.
Blogyn pradeda eiti labai staigiai. Makaronai (tagliatelle) su šonine (18 Lt) ne tik kiek per ilgai išvirti, jie tiesiog žūsta nuo per riebaus padažo. Žinote, kiek jo per daug? Trigubai. Patiekalas visiškai nevasarinis, riebumo pojūtis, kaip nuo didžkukulių. Kuriuos reikėtų valgyti per speigus, kai už lango siaučia pūgos, o kinkytomis rogėmis atvažiuoja Kalėdų Senelis. Arba Senelis Šaltis, jeigu jau vadinsime ta terminologija, kuri artimesnė tiršto padažo pylėjams.
Lašiša su špinatais ir bulvių koše (33 Lt) nuliūdina, kaip prarasta galimybė: pati žuvis aukštos kokybės, bet tragiškai, nelaimingai perkepta. Dabar ji sausa ir guli lėkštėje kaip priminimas, kad lašiša yra viena tų žuvų, kur reikia didžiulio atsargumo ir ruošimo laikas labai svarbus.
Kapotos žuvies kotletukai (27 Lt) būtų pavyzdiniai: garnyras puikus, šparaginės pupelės, pievagrybiai, cukinijos, vėl kokybiška bulvių košė, pati žuvis nuostabi, bet ji skęsta tirštame, riebiame, baltame padaže, vos matyti autentiško kotleto kraštelis. Visa kita yra padažas-žudikas.
Būtume žinoję, kad virtuvėje tądien gerų patiekalų naikinimo diena, būtume gal paprašę padažo atskirai (pabandykite, jei nebandėte – beveik visi restoranai taip atneš, jei gražiai paprašysite).
Karštuosius patiekalus išgelbėjo nuo visiško fiasko tik kiaulienos šašlykas (27 Lt): net ir pomidoras, supjaustytas kaip provincijos valgykloje, nesugebėjo parklupdyti šiaip jau labai gerai atlikto patiekalo. Ir puikiai iškepusi, kvapni mėsa, ir garnyras iš raudonųjų svogūnų, marinuotų agurkėlių ir skrudintos paprikos buvo nepriekaištingi. Išbaigtas, kone pavyzdinis patiekalas.
Vienas pavykęs patiekalas iš keturių, plius geri šaltibarščiai, nėra labai gera naujiena restoranui. Kainos saikingos, tas tiesa (keturiese sumokėjome 159 Lt ir arbatpinigius), aptarnavimas irgi geras, stalai dideli ir patogūs, tačiau, matyt, vėjas užneša per daug kenksmingų kaimiškos-kolūkinės virtuvės įpročio bacilų iš J.Basanavičiaus gatvės.
Tai nėra nevykęs restoranas, tačiau kas ten taip žavi nuolat traukiančius mano draugus ir pažįstamus, aš taip ir nesupratau, o jie žmoniškai nemokėjo paaiškinti (pastaba: niekada niekam nesakykite „ten tiesiog geras maistas“, nes apie maistą nepasakysite nieko, o neišmanymą parodysite).
Trys žąsys iš penkių. Muzikos Klubas „Vandenis“, Birutės alėja 47, Palanga. Tel. +370 460 53530.
Kasdien nuo 09:00 iki vidurnakčio.
