Klausimai turi būti atsakyti ir taškai turi būti sudėlioti. Prašom.
Geriausias lietuviško maisto restoranas: „Stiklių Aludė“ (Gaono g. 7, Vilnius). Lietuviškai virtuvei reikia paglostymo ir prijaukinimo, ir šiek tiek civilizacijos, ir ši poliruota vieta ne šiaip ant turistinio tako, bet stačiai turistų takų sankirtoje, patiekia būtent XXI amžiaus lietuviškos virtuvės variantą, kurį nuplausite Biržų alumi. Viskas elegantiškiau, nei daugybėje kiaulės kojų patiektuvių ir aliejuje keptos duonos kriaukšlių užeigų visoje šalyje, apsimetančių „tradicinės lietuvių virtuvės kultūros“ nešėjomis, o aptarnavimas visa galva aukštesnis net už sostinės Senamiesčio vidurkį.
Geriausias etninio maisto restoranas: „Sofa de Pancho“ (Visų Šventųjų g. 5, Vilnius). Restoranas, pradėjęs darbą su mėgėjiškumo ir kompromisų natomis, darydamas klaidas, 2013 metais užaugo ir subrendo. Siūlydamas kone labiausiai nedėkingą užsienio virtuvę šiauriniam kraštui – nėra turbūt pasaulyje labiau užsieniečių sumaitotos ir nuskriaustos virtuvės, nei meksikietiška – „Sofa de Pancho“ daro stebuklus. Stebuklai neturi būti pigūs. Pigaus maisto ieškokite kitur. Kai restorano savininkas importuoja tekilas ir jas išmano geriau, nei Utenos automobilių remontininkas pažįsta daužtas vežėčias iš Vokietijos, maisto ir gėrimo derinys tampa fejerverku ir palaima, kurią prisiminsite ilgokai. Taip, geriausia užsienietiška virtuvė Vilniuje yra iš Meksikos, ir ji yra ant šios Tinginio Sofos.
Geriausias baras: „Burbulio Vyninė“ (Rūdninkų g. 18, Vilnius). Tai ne tas baras, kur maišo kokteilius, ir ne tokia vyninė, kur studentai eina pigiai prisitvoti iš neaiškių margaspalvių butelių. Čia vidutinis svečias išleidžia apie 100 litų per vakarą, bet grįžta vėl ir vėl dėl savininko, kuris yra itališko vyno apsėstasis, gerąja prasme. Vos keli užkandžiai ir nuolatos pilna žmonių. Vaidas Burbulis išmokė vilniečius (kurie nori mokytis), kaip galima mylėti vyną.
Geriausia aludė: „Špunka“ (Užupio g. 9, Vilnius). Mažytė Užupio teritorija gali pasigirti nediduke skyle sienoje, kuri rodo pavyzdį visai šaliai, kurioje alus ir jo vartojimas yra nacionalinis sportas. Taip, ten visą laiką pilna žmonių, taip, daugelis jų yra taip skausmingai bohemiški, kad paprastesnis lankytojas gali pasijusti nelabai madingas, tačiau gera savijauta yra tik minučių klausimas: ši maža aludė be virtuvės (jokio meniu – tik duona, sūris ir vytintos mėsos gabalėliai išalkusiems) akimirksniu apkabina ir jau niekada nepaleidžia. Kiek aukštesnės kainos (8 litai už puslitrį) užtikrina, kad visi veidai, kurių nenorite sutikti, praeina pro šalį. Haris ir Paulius, broliai-savininkai, dirba prie baro pakaitomis, ir jei Lietuvoje yra geresnių barmenų, aš norėčiau juos pamatyti. Kol kas nepamačiau.
Geriausias vienos temos restoranas: „Šturmų Švyturys“ (Šturmų kaimas, Kintų seniūnija, Šilutės rajonas). Įsikūręs rytinėje Kuršių marių pusėje, pagal visą ekonominę logiką, paprastas žuvies restoranas (tik atrodo paprastas; tuoj pasakysiu ir apie tai) turėtų būti nustelbtas kitoje vandens pusėje esančios Nidos, tačiau efektas yra atvirkščias. Išmaniu gaminimu pakėlęs gėlavandenę žuvį, šiaip jau blankią ir nuobodžią, palyginti su jūrine, iki subtilaus ir rafinuoto meniu stuburkaulio, „Šturmų Švyturys“ tapo, ko gero, vienintele vieta šalyje, kur atvažiuojama ir nakvojama vien dėl išskirtinio maisto. Sukurtas su meile ir su dėmesiu kokybei, nuo pirmos vėtrungės iki paskutinės šakutės, šis restoranas sugebėjo sukurti tokią psichotropinę atmosferą ir potyrių seką, kad visi, net ir bambėdami dėl išlaidų, purto galva ir sako: „Ne, nesigailim. Važiuosim dar.“
Geriausias metų restoranas: „Pušų Paunksnėje“ (S.Dariaus ir S.Girėno 23, Palanga). Sabonių restoranas ir viešbutis, ir anksčiau buvęs išskirtinis, sužibėjo naujomis spalvomis, grįžus į Lietuvą ir atsiraitojus rankoves pačiai šeimininkei Ingridai Sabonienei, kuri neišlenda iš virtuvės (na, kartais išlenda – bet tik tam, kad pabendrautų su svečiais, o kartais ir pati patiektų jiems patiekalus, į ką pikti kolūkiečiai dažnai už nugaros suburba: „matai, nekaip turbūt sekasi, kad pati maistą nešioja“). Ji žino kiekvieną sudėtinę dalį, kaip ir padavėjai. Restoranas neištrynė iš meniu pradinių amerikietiškų savybių, bet grakščiai persisunkė nauja Ispanijos įtaka, tuo pačiu netapdamas banaliu Viduržemio jūros restoranu. Tai vienintelė vieta Lietuvoje, kur iš meniu norisi praktiškai visko. Tai, kad šis restoranas yra ne Vilniuje, yra didelė neteisybė.
Andrius Užkalnis rašo portale laukineszasys.lt.
