Taigi šį kartą – apie kavinę, barą ir piceriją „Monika“ Palangos J.Basanavičiaus gatvėje, kurioje pretendentų į blogiausią pasaulio maitinimo įstaigą yra nemažai.
Einame čia, nes kitur negauname vietų: sausio 1-osios pavakare Palangoje buvo pilna poilsiautojų ir visi norėjo valgyti. Arba bent jau pasėdėti prie lėkščių su maistu.
Interjeras, kaip skelbiama „Monikos“ interneto puslapyje, yra paties savininko sukurtas.
Klausiate, tai gerai ar blogai? Ar teko matyti žmonių, kurie patys sau išsitraukia skaudamą dantį staliaus replėmis?
O tokių, kurie apsiėjo be mokytojo ir patys mokėsi vairuoti? Pastarųjų pilna keliuose: kai spaudoje perskaitysite, kaip „Audi 100“ lenktyniavo pervažoje su traukiniu, žinokite, kad metalo krūva nuotraukoje – paminklas asmeninei iniciatyvai. Kartais be specialistų išeina apsieiti geriau, kartais – blogiau.
„Monikos“ valgiaraštis ilgas ir be jokių netikėtumų: tiesiog jie gali paruošti viską.
Dešrelės, karbonadai, kepsniai visokiais pavadinimais, absoliučiai nieko nesakančiais apie patiekalą, – „Klasikinis“, „Nojus“, „Dviese“, „Regata“, „Tarzano“, „Gildija“. „Mėgėjų“ – turbūt pats geriausias pavadinimas iš visų, nes norėčiau rasti valgiaraštyje „Nemėgėjų“ kepsnį, skirtą tiems, kurie nemėgsta kepsnių.
Pasiilgau „Pikantiškų“ salotų: jaunystės prisiminimas, kai jų būdavo universiteto bufete. „Monikoje“ jos kainuoja 11 litų, patiekiamos didelėje lėkštėje.
Sudėtinės dalys – fermentinis sūris, patarkuotas smulkia tarka, ir virtas kiaušinis – ne sumaišytos, o sudėtos sluoksniais, ant viršaus užkrauta majonezo. Daug majonezo. Vaikams galima rodyti, kaip maistas buvo ruošiamas buvusioje Sovietų Sąjungoje, ir paaiškinti, kodėl daugelis tų, kurie išvažiuodavo į Vakarus, niekada negrįždavo. Kad nebereikėtų gyvenime daugiau valgyti tokių salotų.
Bulviniai blynai su mėsa (20 Lt) yra tai, apie ką svajoja išbadėję žmonės, kurie sočiai nebuvo valgę pastaruosius 20 metų. Po litą už kiekvienus metus. Porcijos dydis – nežmoniškas. Spirgų gausu. Sotu? Ką jūs. Keptas dramblys su pomidorų padažu ir gruzdintomis bulvytėmis būtų sotu. Čia sotumas kvadratu. Vienam žmogui neįmanoma įveikti porcijos.
„Kijevo“ kotletas (22 Lt) nenustebina ir pernelyg nenuliūdina, greičiau pralinksmina. Taip, ne „Neringa“ Vilniuje, be reikalo taip ryžtingai gruzdintas iki tamsiai rudos spalvos, tačiau ir ne tragedija. Garnyras atrodo pa-
blyškęs ir liūdnas, kaip poilsiautojas Palangoje sausio mėnesį. Kodėl su ryžiais? Kodėl ne. Tiek to. Esu ragavęs blogiau.
Reikia paragauti ir picos, išsirenku „Carbonara“ (18 Lt), nes nesu tokios girdėjęs. O balkšvas makaronų padažas tokiu pavadinimu man žinomas. Net žinau, kaip jį paruošti. Valgiaraštis byloja, jog ši pica su žaliaisiais žirneliais ir paprikomis, – maniau, kad juokauja, todėl nesibaimindamas užsisakau. Nedės juk niekas žirnelių ant picos.
Tokios picos negirdėjęs ne tik aš, bet ir padavėja – nustebusi užsirašo pavadinimą.
Pica ant stalo. Ne, jie nejuokavo. Su žaliaisiais žirneliais! Keistesnės picos nesame valgę nuo tų laikų, kai 1994-ųjų vasarą Taline ragavome picą su marinuotais burokėliais, o tokio įvykio žmonės niekada nepamiršta.
Ši irgi lengvai neišsitrins iš atminties.
Keturiese sumokėjome 115,50 Lt ir palikome arbatpinigių.
Nežinau, ką pasakyti. Vieną kartą aplankyti verta – švietimo tikslais. Kad žinotum, kaip mes valgytume ir šiandien, jei Lietuva būtų likusi Sovietų Sąjungos sudėtyje. Ši vakarienė buvo istorijos vadovėlis ant lėkštės.
Dvi žąsys iš penkių. Būtų viena, bet švietimo funkciją reikia įvertinti.