Kaltinti galima daug ką. Netinkamus miltus, beprotiškas varžybas su kinų virtuve ir šildytais bulvių plokštainiais dėl mėgstamiausio varguolių maisto apdovanojimo, ne vietoje pritaikytą fantaziją, kai valgiaraštyje yra penkiasdešimt picų rūšių vienas už kitą kvailesniais pavadinimais (ir visos netikusios), tačiau bet kuriuo atveju picos nėra Lietuvos pasididžiavimas.
Picerijas skaitytojai man siūlė dažniau, nei bet kurios kitos virtuvės restoranus. Dažniausiai rekomendacijos skamba labai panašiai: „tikrai geriausia pica mieste“, „užeikit – nenusvilsit“ ir tiek pat įtikina, kiek ir reklamos skydai prie autostrados rinktis klaikią pigiausią ispaniško alyvuogių aliejaus rūšį: „ko gero, geriausias“. Na, taip, tik nutrinkit tą pikų damą nuo savo etiketės ir nuo reklamų. Bet čia ne apie aliejų kalbame. Į tuos siūlymus aplankyti picerijas reaguodavau kaip piktas paauglys į tėvų priminimą užsirišti šaliką. Kuo daugiau siūlysite, tuo mažesnė tikimybė, kad nueisiu.
Piceriją keistu pavadinimu „Visa pica“ man irgi rekomendavo skaitytojai, bet, matyt, buvo gera diena prieš pilnatį ir kur buvę, kur nebuvę nuvažiavome ten. Picerija – tylioje Antakalnio Šilo gatvėje, kur tikrai nė vienas turistas niekada gyvenime neužeis. Tą vietą reikia žinoti, o kad būtų lengviau pastebėti, prie vartų stovi geltonas mokyklinis autobusas, pastebimas geriau, nei didžiausias reklamos skydas.
Kieme tvarkingai sukrauta daug malkų. Tai signalas lankytojui: čia pica kepama malkomis kūrenamoje krosnyje ir tai yra didžiulis išskirtinumas. Taip, visur Italijoje visos geriausios picos visuomet kepamos tik tokiose krosnyse. Būtent todėl picų per pietus geros picerijos nesiūlo: neapsimoka vargintis ir kūrenti visą dieną dėl kelių dienos klientų, kai visi ateina vėliau. Krosnis ten užkuriama tik vakare.
„Visa pica“ dirba nuo vidurdienio ir uždaryta pirmadieniais ir antradieniais – nes ir jiems reikia ilsėtis. Teisingai. Restoranas optimizuotas: pavyzdžiui, jie nepristato maisto į namus. Alkoholio nėra, padavėjų nėra, o ir visoje picerijoje vos dešimt sėdimųjų vietų. Dauguma lankytojų, manau, vežasi picas namo, bet jie daug praranda: karšta pica yra geriausia pica.
Interjeras paprastas, bet subtiliai kitoks: jaučiama profesionalaus architekto ranka. Rudos kartono dėžės sukrautos į rietuves kaip sausos malkos. Daug šviesos pro didelius langus. Puodukas su spalvotais pieštukais vaikams ir įvairūs pačių gaminti picos pagardai: garstyčios, saulėje džiovinti pomidorai aliejuje, česnakai, skrudinti svogūnai, linų sėmenys, džiovintos paprikos. Tai nauja ir tai atrodo nelietuviškai. Picerija – kaip Vakarų ambasada Antakalnyje.
Bandome keturias picas. „Tradicinė“ (20 Lt už didelę) – sūris, šoninė, ankštpipiriai, saliamis, svogūnėlis, paprika, pievagrybiai – pastarieji reto kvapumo. Mūsų skoniui – gal pernelyg komplikuota, bet padas puikus. Plonas. Gerai iškildintas. Ir ranka paimtas gabalėlis, šiek tiek sulenktas loveliu, išlaiko priedus. Padas kartu ir minkštas, ir tąsus: pasiekta ta pusiausvyra, kurios žinovai ieško geriausiose Italijos picerijose. Kai kur truputėlį apdegęs kraštelis, kontrastuojantis su elastingu viduriu.
Dar viena – „Saliamio“, 18 Lt – pomidorai, porai, paprika, saliamis, alyvuogės. Truputį perkrauta. Bet justi labai kokybiškos sudedamosios dalys: visa galva aukščiau nei beveik visose Vilniaus picerijose.
Kaip ir manėme, paprastesnės picos – „Havajų“ (su ananasais ir vištiena, 18 Lt – nesiraukykite, pica su ananasais populiariausia pasaulyje, tegu ir ne Italijoje) ir su fetos sūriu (19 Lt) buvo dar geresnės (tik fetą reikėtų pjaustyti ne tokiais kubeliais). Atkreipiame dėmesį į vištieną: ne išblukusi gumos skonio pigiausia rūšis, o tvirti ir maloniai plyštantys gabalėliai.
Pastarosios dvi picos yra labai arti tos kokybės teritorijos, kurią randame neblogoje picerijoje Italijoje (ne, ne kosminis lygis, kokį aptinkame Neapolyje su saldžiais pomidorais iš pelenais patręštos dirvos ant ugnikalnio šlaitų, bet nereikia vyti Dievo į medį). Mažiau komponentų padeda atsiskleisti picos padui – ir konsistencijos, ir skonio prasme.
Dar ten parduodama charčio sriubą – sako, žmonės, ypač pagiringi, ten specialiai važiuoja dėl jos (8,50 Lt). Tiršta, karšta, aštri, daug mėsos. Puiku, nors ir labai netradicinis patiekalas picerijai.
Ar yra prie ko prisikabinti? Taip. Norėčiau, kad ši picerija, pretenduojanti į geriausią Vilniuje, dar sumažintų siūlomų picų pasirinkimą, aiškiau apibrėžtų receptūras (kad nebūtų „visko po truputį“ – daugelis picų atrodo sukomponuotos būtent taip), turėtų klasikinius picos receptus ir atsisakytų kvailos lietuviškos mados vadinti picas beprasmiškais vardais. „Sočioji“? O po kitų lieki alkanas? „Boulingo“? Su kuo – su pjaustytais kėgliais? Nereikia šito. Kartais vaizduotę vertėtų šiek tiek pridusinti. Tai vienas tokių atvejų. Laimė, tų išsišokėlių valgiaraštyje nėra daug.
Už keturias picas, charčio sriubą ir gėrimus sumokėjome 92 Lt.
Keturios žąsys iš penkių. Vienas retų atvejų, kai sostinėje jautiesi padaręs šiokį tokį atradimą – aptikęs vietą, kur tikrai norėsis vėl eiti.
Alkoholio nėra, padavėjų nėra, o ir visoje picerijoje vos dešimt sėdimųjų vietų.