Apie kebabų kioską prie Gariūnų turgavietės apžvalga bus tada, kai jai ateis laikas ir tikrai apsvarstysime, kokios kačių veislės mėsytė labiausiai dera prie sultingo majonezo padažo, parduodamo po 29 Lt už traukinio cisterną.
Iš visų kebabų kioskų (išskyrus tą, kuris prie Kauno automobilių turgaus) garsiausia ir mėgstamiausia įvyniotos mėsos tiektuvė yra kebabų restoranai „Jammi“. O gal ir „Jammy“, kaip nurodo jų profilis „Facebook“, – jie patys tiksliai nežino, kaip vadinasi.
Arba gal čia taip sugalvota, kad suklaidintų priešus. Jei būtų karas, tankistai, vairuojantys su palydovine navigacijos sistema, jų nerastų, ir jie toliau galėtų visą parą džiuginti išbadėjusius studentus.
Garsiausias iš visų „Jammi“ yra ant sostinės Tauro kalno – šviesios spalvos būdelė dideliais langais.
Viduje justi greitojo maisto atmosfera daugeliu prasmių – prabangos nesitikiu, pasitinka nevėdintos virtuvės tvaikas.
Užsisakau kelis variantus: mažą buritą (8 Lt), mažą kebabą pitoje su kiauliena (7 Lt), mažą kebabą su vištiena (8,50 Lt), „Jammi“ sumuštinį su vištiena (6,50 Lt, mažo nebuvo, tik standartinio dydžio) ir gruzdintų svogūnų žiedų (5 Lt). Priešpiečiams užteks.
Klausiate, kodėl visur pasirinkau mažus? Aš nevalgus, taupumas yra išmintingųjų įprotis, be to, čia labai didelės porcijos.
„Jammi“ siūlo skirtingus padažus: česnakinį, aštrų, pikantišką ir mišrų. Visi, išskyrus aštrų, pasirodė beveik vienodi.
Pradėkime nuo svogūnų žiedų. Jie būtų pusėtini, jei ant jų nebūtų užpilta lipnaus padažo, tad žiedai buvo sumirkę ir netraškūs. Gal kam nors taip patinka, man – nelabai. Ir tešlos sluoksnis per storas.
Buritai degina pasirinktu aštriu padažu, todėl apie kitas sudedamąsias dalis spręsti sunku, bet plonas blynelis prikimštas taip, kad maža nepasirodytų.
Ragavome patiekalus namie su šeimos nariais savanoriais. Nors viską susidėjome į lėkštes ir naudojomės įrankiais, viskas tepliojosi taip, kad neduok tu Dieve. Valgyti lauke, kaip daro dauguma lankytojų, yra garantuotas būdas išsiteplioti viską nuo sportbačių iki kepurės.
Labiausiai vykęs apvalkalas iš visų pasirinktų greitojo maisto formų pasirodė pitos duona: iškepta puikiai, elastinga ir kartu traški, tačiau visa kita buvo padaryta bet kaip.
Kebabo kiauliena supjaustyta per storai, žalumynai akivaizdžiai nuvytę ir net parudavę. O jau padažo gausa – viskas net plaukia.
Geriausiai pagamintas patiekalas, kuriam pretenzijų turėjau mažiausiai, turbūt buvo sumuštinis su vištiena. Gera duona, neblogai subalansuotos sudėtinės dalys, o ir valgyti galima pakankamai švariai.
Tai nebuvo geriausias sumuštinis mano gyvenime, jis vargu ar būtų pirmajame dvidešimtuke iš visų skanių sumuštinių, kuriuos esu valgęs, tačiau neblogai.
Kokia išvada? „Jammi“ kebabai yra tolokai nuo gerų kebabų, o geriausius gamina turkai visame pasaulyje. Kaip Vilniui jie pusėtini ir tikriausiai todėl gamintojai gali sau leisti nemažą kainą, palyginti su kitais kebabų ruošėjais įvairaus dydžio ir įvairių spalvų kioskeliuose.
Man buvo per daug padažo, tačiau įtariu, kad pagrindinei klientų masei tai labai patinka. Atsimenu, kažkada rašiau apie mėsainių restoranų tinklą „Hesburger“, kritikavau juos dėl laisvai besiliejančių padažų, o tada skaitytojai kritikavo mane: jie, girdi, dėl tų padažų ten ir eina, jiems patinka, kai balkšvas skystis varva per smakrą ir pirštus. Širdžiai neįsakysi.
Už visą puotą sumokėjome 35 litus, valgėme keturiese, ir dar liko pilnas šaldytuvas prakandžiotų gaminių.
„Jammi“ kebabai gauna dvi žąsis iš penkių.
