Neseniai Aušros Vartų gatvėje atidarytas nedidelis baras „Sweet & Sour“ (išvertus iš anglų k. – saldu ir rūgštu) su vos 33 sėdimosiomis vietomis yra tik užsienietiško originalo klonas.
Kad ir kaip tai žeistų lietuvių savimeilę, Baltarusijos sostinėje Minske, Karlo Markso gatvėje, jau veikia baras tokiu pat pavadinimu, yra pinigingų vietos gyventojų mėgstamas, ir jo savininkai dabar atidarė tokį patį barą Vilniuje.
Pasižiūrime. Interjeras paprastas – sakyčiau, kaip gero viešbučio baras bet kur civilizuotame pasaulyje. Labai gerai, kad aplinka neužgrūsta. Viskas kvepia praėjusiu amžiumi. Ant baro sustatyti įvairiaspalvių sirupų buteliukai sukuria pusiau gėrimų įstaigos, pusiau senos vaistinės įspūdį (dar iš tų laikų, kai vaistinėse nebūdavo aiškiai matomos visokios reklamuojamos tabletės nuo kosulio).
Kokteilių sąrašas nėra ilgas. Baro kūrėjai nori, kad tai būtų vieta, kur geriami senamadiškai paruošti senamadiški gėrimai, – būtent dėl to bare nėra nei gaiviųjų gėrimų „Schweppes“, nei kolos. Na, seno angliško prekės ženklo nebuvimą gal ir galima paaiškinti kokiomis nors komercinėmis priežastimis arba brangesnių ir retesnių sudedamųjų dalių pasirinkimu, nes senumo kriterijus nelabai įtikina: imbierinis alus yra XIX amžiaus produktas, karčiųjų citrinų limonadas – pokario gaminys.
Tačiau kodėl nėra kolos, kuri, atsiradusi 1886 metais, yra ne tik klasika, bet ir neišvengiama kai kurių kokteilių sudedamoji dalis? Tiesiog baro savininkai turbūt geriau žino, ko jums reikia, – galbūt žiupsnelis arogancijos nepakenks.
Kai kas pasakytų, kad toks receptūrinis apartheidas – tai tam tikras išsidirbinėjimas; gal tai toks būdas sukurti išskirtinumą. Na, bent jau paminėjau, tad planas atkreipti dėmesį lyg ir pavyko. Turbūt.
Kokteiliai gaminami iš lėto, sukant stiklinėse didelius, gražiai sušalusius kone teniso kamuoliuko dydžio ledo luitus. Labai greitai nebūna, visko reikia palaukti.
Baro šeimininkas Tomas Ignatavičius man pasakoja, kad populiariausias gėrimas – „Old Fashioned“, paprastutis derinys iš viskio, šlakelio užpiltinės „Angostura“ ir cukraus. Tokį seriale „Reklamos vilkai“ dažnai gėrė pagrindinis veikėjas Donas Draperas. Antrąją vietą užima „Manhattan“ (viskis, vermutas ir dar šis tas). Svečiai, sako, egzotikos neieško – ateina norėdami rasti tuos klasikinius kokteilius, kurių skanavo Čikagoje, Tokijuje ar Maniloje, ir lygina su tuo, kas buvo gerta užsienyje, – šeimininkas sako, kad nusivylę nebūna. Aš irgi jokio apčiuopiamo broko neradau (patikėkite, kelionėse po pasaulį viešbučių barams tirti skyriau daug dėmesio).
Kokteilių kainos prasideda nuo 22 litų, brangiausias standartinis – 35 litai, o pradėjus maišyti brangesnį viskį – iki 48 litų.
Taip, nėra pigu. Šis baras tikrai nesulauks tokios publikos, kuri įvairiai vadinamuose, bet labai panašiuose jaunimo baruose Vilniaus nuodėmių trikampyje (Vilniaus, Islandijos ir Palangos gatvėse) ir kitur medžioja laimingos valandos „Mojito“ už septynis litus (pagal tai, kiek jums ten įpilama romo, tikrai sumokate per daug, bet niekada nesakykite, kad aš jums apie tai papasakojau, nes barai pradės manęs nemėgti).
„Sweet & Sour“ išskirtinių laimingų valandų neturi – čia visos valandos laimingos tiems, kurie gali sau tai leisti. Išleisti šimtą litų vienam žmogui čia galima greitai ir nesunkiai.
Yra ir maisto (aktualu po trečio ar ketvirto gėrimo, kai pakinta cukraus lygis kraujyje ir atsiranda švenčiantiems žinomas alkio jausmas. Kaip manote, kodėl senamiestyje mėsainių užkandinės savaitgaliais dirba iki ketvirtos valandos ryto?).
Paragaujame klubinio sumuštinio ir mažų kokteilinių sumuštinukų. Pasirodo, viskas gerai – net skrebučio nepamiršta apskrudinti, priedai gausūs ir žalumynai vietoj keptų bulvyčių – geras sumanymas.
Kokia išvada? Taip, baltarusiai savininkai padovanojo Vilniui barą, kokio miestui labai reikėjo, – būtent tokį, kur ne visų laukiama ir kur ne kiekvienas gali užeiti. Šiek tiek nedemokratišką ir arogantišką – turbūt ne jūs renkatės, ar norite to baro, o baras renkasi, ar jis nori jūsų.
Žinoma, įeinančiųjų pagal aprangą prie durų niekas nerūšiuoja – žmonės patys viską supras pažvelgę pro langus.
Jei ne tas kolos nebuvimas, būtų gavę aukščiausią įvertinimą, bet mane truputėlį nuvilia, kai negaunu, ko įsigeidęs. Jie – šeimininkai, ir tvarka, žinoma, yra jų, bet vertinimas yra mano. Keturios žąsys iš penkių.
Lietuviai nesutaria dėl daugelio dalykų, tačiau du žino beveik visi. Pirmas. Mes gerbiami pasaulyje, nes mes ne kokie albanai arba rumunai. Antras. Mes nuo Baltarusijos toliau į vakarus ir todėl, palyginti su ta bulvių ir traktorių šalimi, esame faktiškai Pirmasis pasaulis, net jei kokie nors vokiečiai ar britai kartais į mus žiūri iš aukšto.
