Kai i Lietuvą atėjo nepriklausomybė, restoranas „Lakštingala“, esantis prie estrados, kai kurių žinovų buvo laikomas blogiausia sostinės visuomeninio maitinimo įmone. Ne viena blogesnių, bet absoliučiai baisiausia. Atėjo laikas patikrinti, ar legendos atitinka tikrovę.
Restoranas didelis, ir vietos lauke prie pajūrio tipo kaimiškų stalų nieko bloga nežada (interjeras viduje labiau šokiruoja: gal ir tinkamai atrodytų užeigoje prie kelio tarp Garliavos ir Veiverių kokiais 1992 metais, bet čia juk Vilnius, 2014-ieji, ir tos minkštosios sofos atrodo lyg ateivių atskraidintos).
Tinklalapis informuoja, kad šiame ambicingame pramogų komplekse esama ne tik galimybių pavalgyti, bet ir kambarių pailsusiam keliautojui po didžiausią sostinės parką: galima gauti kambarį dienai, o galima ir keturioms valandoms (jei kas nors parke užsimezgusią romantinę pažintį norėtų perkelti į rimtesnį lygį).
Yra ir japoniškas kubilas, kuriame po sočios vakarienės norintieji, apgobti šimtamečių parko pušų, smagiai kutendami vienas kito suglebusius kūnus, gali pasiturkšti.
Bet mes čia ne nuodėmingų malonumų atėjome. Pažiūrime, ką siūlo ši vieta vos per keliasdešimt metrų nuo ten, kur kažkada Sąjūdžio mitingai drebino Lietuvą, o prieš tai Čekoslovakijos atrakcionai, atvežti vasarai, purtė tarybinius rublius iš Tarybų Lietuvos tėvelių piniginių.
Šaltibarščiai su bulvėmis (6,90 Lt) atitiko kainą, nors ir pernelyg rūgštūs nuo burokėlių acto. Kaip paskui pasirodė, tai buvo vienintelis normalus dalykas (neskaitant vandens ir alaus), kurį čia ragavome. Panašiai į pragarą keliaujantys žmonės, keliami per upę valtininko, apžiūrinėja vandens transporto priemonę ir galvoja: „Hm... gal visai ir nieko, gal tas pragaras tik aprašytas labai baisiai.“ Ne, brangieji. Ta valtis ir bus geriausia jūsų patirtis šioje kelionėje. Toliau bus tik liūdniau.
Kepsnys „Geltonsnapis“ (7,90 Lt), pasirinktas iš vaikų valgiaraščio, buvo tiksliai tokio skonio, kokio gali būti kotletas, apvoliotas džiūvėsiais ir rymojęs restorano šaldiklyje nuo tų metų, kai Vingio parke buvo įvesta elektra ir sužibo Iljičiaus lemputės, o paskui pašildytas.
Žirniai su spirgučiais (6,90 Lt) buvo pigiausi ir per kieti geltonieji žirniai, galimai atvežti iš toli (kai pasirodė, kad badaujantieji Bangladeše atsisakė juos priimti, Jungtinių Tautų humanitariniai darbuotojai atsiduso ir pasakė: „Ne bėda, vešime į Vingio parką.“), pagardinti ne spirgučiais, o išplerusiais pusiau permatomais karštai rūkytais lašiniais, supjaustytais dideliais, šleikščiai perlamutriniais gabalais su negyvos kiaulės spalvos oda.
Tokiu pat „skanėstu“ buvo papuoštas lietuviškas kugelis (11,50 Lt) – geriausia, ką apie jį galima pasakyti, kad jis buvo pridegęs prie indo, kuriame buvo kepamas tvirčiau, negu pirmoji lietuviška kramtomoji guma prilipdavo prie baldų ir kelnių. Patiekalui atkapoti nuo indo būtų pravertęs pneumatinis plaktukas.
Apie kiaulienos sprandinės šašlyką (20,90 Lt) galiu pasakyti tiek, kad tos kiaulės sprandas buvo kietas ir gyslotas. Fermoje niekas tos kriuksės nepasiilgo ir nebandė jai skambinėti, kai ją vežė į skerdyklą.
Jei manote, kad dabar žinote viską apie šią mielą įstaigą, klystate. Pabaigai palikau įstabiausią patiekalą – keptą duoną su sūrio skonio padažu (8,90 Lt). Duonos (manykime, kad ten buvo duona) gabalėliai buvo aplieti padažu taip, kad priminė pušų nuolaužas Vingio parke po trečiojo pasaulinio karo, kai viską ištaškė branduolinė bomba, o paskui baltai aplaistė lipnia mase cheminių nuodų debesis, pakilęs į Vilniaus dangų, kai nuo sparnuotosios raketos sprogo žiurkių nuodų ir pesticidų gamykla, prieš pat karą pastatyta Savanorių prospekte. Skonis buvo irgi panašus.
Mandagiai paragavome ir nulenkėme galvą. Tokio patiekalo netyčia nepagamintum. Labiausiai nevykęs studentas, atsidūręs pirmą kartą be tėvų svetimo miesto bendrabutyje ir pabandęs pasigaminti maistą iš jam nežinomų produktų, turbūt paruoštų geriau. Reikia labai nekęsti maisto ir savo lankytojų, kad jiems patiektum tokį dalyką, koks atnešamas čia. Taip, blogiau turbūt nebūna.
„Malonus aptarnavimas, puikūs virtuvės patiekalai tikrai ilgam išliks jūsų prisiminimuose“, – rašo restorano tinklalapis. Neabejoju. Išdeginti atmintyje kaip karšta geležimi perbraukus. Mirsiu – nepamiršiu.
Trise sumokėjome 76 Lt ir arbatpinigių.
Taip, esu priverstas pripažinti, kad legendos sakė tiesą. Blogiau paruoštų patiekalų sostinėje niekada nesu ragavęs ir tik kelis kartus gyvenime – už jos ribų. Tiesa, aptarnavimas buvo gana greitas, ir visi valgytojai sveiki parėjo namo, bet tik tiek. Viena žąsis iš penkių.
Reikia nekęsti maisto ir savo lankytojų, kad jiems patiektum tokį dalyką, koks atnešamas čia. Taip, blogiau turbūt nebūna.
