Atvykome išbandyti restorano su vasaros terasa. Dažniausiai puota Lietuvos kaime yra tiek gera, kiek iš jos būna išvarytas lietuviškas kaimas. Tai yra kuo mažiau liaudies tradicijos, tuo geriau. Slapčia šito laukiame būtent iš šio kurorto, kuris savęs kaimiečiu nevadina, greičiau nori būti miestietis sutvarkytoje gamtoje.
Atvykome pietų. Daržovių sriuba (12 Lt) buvo tiršta ir kvapi, dar labiau džiugino žuvienė su vėžių uodegėlėmis (16 Lt). Daug, daug žuvies skonio. Jei nebūtų buvę tiek daug vairuojančių, būtų labai tikęs šaltos degtinės stiklelis, tačiau dabar dienos vidurys, o mes – civilizuoti žmonės.
Tie, kurie nevalgė sriubos, gėrė baltojo „Kim Crawford Sauvignon Blanc 2012“ vyno (112 Lt), kuris buvo geresnis, kai anais metais buvo jaunas, – dabar vaisiškumas beveik visas iškeliavęs. ‘Sauvignon Blanc’ vynuogės retai pagerėja nuo brandos. Šiemet gerkite šį vyną tik 2013 metų, kad ir kiek senesnis variantas būtų nukainotas.
„Cezario“ salotos (23 Lt) buvo visiškai kompetentingai paruoštos ir iš puikių sudėtinių dalių, tačiau ar nenusibos jums, jei ir vėl pasakysiu: vyšninių pomidorų „Cezario“ salotose negali būti, neturi būti, ir aš jus vieną kartą išmokysiu, ir jų ten nebus. Kaip esu sakęs, aš jau išmokiau Lietuvą nebekarpyti servetėlių trikampiukais. Sutvarkysiu ir šias salotas.
Rūkytos antienos salotos (29 Lt) buvo giriamos jų valgytojo: antiena tiksliai tokia, kokios tikėjosi, ir granatų sėklytės, tegu ir ne tokios saldžios, kaip kur nors Azerbaidžane arba Irane, gaivino ir paįvairino skonį.
Vaikai valgė vištienos vėrinukus (34 Lt) – negalėjo sustoti, sakė, kad sultingi, taip pat padalytą į dvi porcijas jautienos išpjovos didkepsnį (69 Lt), o tai yra puiki mintis ir pamoka mums visiems: atėję su alkanais bambliais arba bamblaitėmis į bet kokį restoraną, nežiūrėkite į vaikišką valgiaraštį, kuris būna tragiškas. Imkite suaugusiųjų patiekalą ir dalykite perpus.
Jautienos nugarinės kepsnys su kaulu (49 Lt), pavadintas pagal šeimininką („Tony G“ kepsnys, na, ne iškeptas Antanas Guoga, kaip norėtų daugelis pavyduolių, bet vis tiek gerai), buvo nuostabus: tokį mėsos gabalą gerai iškepti nėra lengva – ir iškepti tiksliai tiek, kiek reikia, ir atpjauti ne per riebiai nėra kiekvienam įkandamas įgūdis. Man regis, mėsa buvo taip pat tinkamai marinuota ir (arba) brandinta. Bet kuriuo atveju padaryta labai gerai.
Vegetariškas patiekalas – lęšiais įdarytas baklažanas su pomidorais ir sūriu (29 Lt) – nebuvo pats geriausias iš ragautų (kartais taip pasitaiko), tačiau kulinariniu broku to irgi nepavadinsi.
Padavėjas, vardu Erikas (išmanus, greitas ir pažįstamas iš kito sostinės restorano), primygtinai siūlė „Anupriškių“ upėtakio, sakė, kad nepadoriai skanus. Labai didelė porcija (per pusantro kilogramo) su daržovėmis kainavo 128,40 Lt, tačiau to upėtakio užteko keturiems žmonėms. Taip, tikrai nepadoriai skanus, tobulai iškeptas, jis buvo pietų pažiba.
Nuvylė kavos kokybė – juoda kava buvo prasta, espresas dar prastesnis. Pastebėjau: ne pirmą kartą restoranuose puodeliai, pažymėti logotipu „Šviežia kava“, yra labai vidutiniškos arba tiesiog vandeningos kavos pažadas. Keista. Šio pavadinimo kavinės verda puikią kavą (dažniausiai), o restoranuose kažkas išeina labai pro šalį.
Sąskaita, priskaičiavus arbatpinigius, sudarė 720 Lt – prasminga ir gal net gana kukli kaina dešimčiai valgytojų.
Vertinti nėra lengva: patiekalai nepribloškia išmone, tačiau klaidų irgi nėra. Aplinka, aptarnavimas, viskas, išskyrus kavą, yra nepriekaištinga. Aš visuomet vertinu restoranus pagal aplinką – Vilniaus senamiestyje šis restoranas gautų keturias žąsis iš penkių, nes tikrai yra labiau išskirtinių vietų nei ši, tačiau kaime? Prie kibiningų Trakų? Kur netoliese lieptas ir karšto vandens kubilas?
Tokioje aplinkoje panašios vietos Lietuvoje nesiveisia – ši yra išskirtinė ir be jos Vilniaus apylinkės netektų labai daug. Todėl penkios žąsys iš penkių. Ir keiskite kavos tiekėjus.
