Daugiausia viskio pagaminama Škotijoje
Škotiškas viskis laikomas viskio klasika. Jo pagaminama daugiausia. Nuo senų senovės visi apie jį šnekėjo, visi jo norėjo ir jį vartojo. Nuo karaliaus iki valstiečio – visi visada žinojo: jeigu geri škotišką viskį, vadinasi, turi ką pasakyti.
Škotijos teritorija skirstoma į šešis viskį gaminančius regionus – Salos (Islands), Speisaidas (Speyside), Hailandas (Highland), Aila (Islay), Kambeltaunas (Campbeltown) ir Loulandas (Lowland). Škotijoje, dydžiu ne itin lenkiančioje Lietuvą, veikia iki šimto viskio daryklų, išsibarsčiusių po visą šalies teritoriją.
Kiekvienas regionas skiriasi vyraujančiomis klimato sąlygomis, kiekviena viskio darykla gamyboje naudoja savitą technologiją džiovindama miežius, distiliuodama spiritą, parinkdama vandenį ir medines statines šiam alkoholiniam gėrimui brandinti. Visa tai daro kiekvieną produktą išskirtinį.
Švelnesnis klimatas - lengvesnis gėrimas
Loulandas – piečiausias regionas. Čia klimatas švelnesnis, mažesni vėjai, todėl šioje dalyje pagamintas viskis yra žemiškiausias – lengvesnis, su vaisių ir šviežios žolės aromatais.
Šalia esantį Kambeltauno regioną juosia jūra. Jūrinis klimatas čia gaminamam viskiui suteikia sūrumo, aštrumo. Išskirtinis yra Ailos regionas, tiksliau ir sala, kurioje beveik neauga medžių, tik didesni ar mažesni krūmokšniai ir pievos. Todėl daiginant salyklą kūrenama ne anglimi, o durpėmis. Čia brandinamas viskis turi dūmų aromatą, medicininių kvapų – tuo išsiskiria iš kitur gaminamo gėrimo.
Tačiau ir tuose pačiuose regionuose galima rasti labai skirtingo viskio, pavyzdžiui, šiek tiek dūminis gėrimas gali būti ir iš Speisaido, o Ailoje aptiksite ir švelnaus vaisių aromato viskio. Kiekvienas gamintojas stengiasi patiekti kuo unikalesnį ir išskirtinesnį produktą, kuris priverstų vartotoją iškart įsiminti distilerijos pavadinimą.
Pusė visų viskio distilerijų sutelkta Speisaido regione.
Airiai viskį gamina labai panašiai kaip škotai, tik jis distiliuojamas tris kartus (skočas dažniausiai distiliuojamas dusyk), todėl yra kiek lengvesnis ir grynesnis už skočą. Deja, dauguma airiško viskio gamintojų neatlaikė Amerikos sausojo įstatymo suduoto smūgio alkoholio pramonei ir daugelis distilerijų buvo uždarytos. Iki šios dienos liko tik keli pagrindiniai airiško viskio gamintojai – „Jameson“, „Bushmills“, „Cooley“, „Modleton“, „Kilbeggan“.
Burbonas brandinamas amerikinio ąžuolo statinėse
Amerikos ir Kanados viskio gamintojams įtaką padarė XVI–XVII a. į žemyną atvykę škotai bei airiai, todėl šio regiono viskio gamybos principas buvo labai panašus į tradicinio salyklinio viskio gamybą.
Vėliau pirmieji Amerikos viskio gamintojai nusprendė jį daryti iš labiausiai paplitusios vietos žaliavos – kukurūzų. Tokį viskį buvo pradėta vadinti burbonu.
Jo pavadinimas kilęs nuo vieno miestelio Kentukio valstijoje vardo. Ir šiandien Kentukio valstijoje yra daugiausia burbono distilerijų. Burbono gamyba griežtai reglamentuota. Jis turi būti pagamintas tik Amerikoje, panaudojant ne mažiau kaip 51 proc. kukurūzų (likę gali būti ir rugiai, ir miežiai).
Taip pat burbonas turi būti brandinamas tik amerikinio ąžuolo statinėse ne trumpiau kaip dvejus metus. Šiam gėrimui brandinti naudojamos vien naujos statinės, todėl burbono gamintojai nuolat turi tuščių nebereikalingų statinių, kurias superka viskininkai. Viskiui gaminti, atvirkščiai, reikia naudotų, mažiau taninų turinčių statinių.
Iki XX a. pradžios viskio kultūra buvo labai stipri visose valstijose, bet dėl sausojo įstatymo dalis viskio gamintojų (kaip ir Airijoje) veiklą nutraukė. Liko nedaug, bet išties puikų viskį darančių distilerijų, tokių kaip „Buffalo Trace“, „Maker’s Mark“, „Jim Beam“, „Woodford“. Svarbiausi Kanados gamintojai – „Crown Royal“, „Seagram’s“, „Glenora“, „Canadian Club“.
Viskį išmoko gaminti ir japonai
Japonijos viskis tam tikra prasme yra Škotijos paveldas. Šio gėrimo pradininkai japonai kitados vyko į Škotiją mokytis viskio gamybos ir meno. Žinias sėkmingai pritaikė savo šalyje. Beje, šiaurinėse Japonijos salose klimatas labai panašus į Škotijos.
Nors viskio gamyba sutelkta piečiau esančiose salose, japonams šauniai sekasi gaminti puikų viskį. Nors viskio distilerijų Japonijoje nėra labai daug, o pagaminta produkcija daugiausia tiekiama vietos rinkai, verta paminėti tokias distilerijas kaip „Nikka“, „Hakushu“, „Hibiki“.
Viskiui degustuoti turėkite viskio (jei yra galimybė, degustuoti įdomiau lyginant kelių rūšių ir skirtingo amžiaus viskį), taurių bei vandens. Čia geriausiai tinka tulpės formos taurelės, kurios gėrimo aromatus skleidžia lėtai ir tolygiai. Vandens reikia, kad jo lašelis išlaisvintų daugiau aromatų. Tada ir skonis švelnesnis – vanduo viskį praskiedžia ir keliais laipsniais sumažina jo stiprumą. Įpylę į viskį vandens pajusite aromatus, kurie atsiskleidžia būtent tokioje aplinkoje. Šis metodas ypač taikytinas statinių viskiui, kuris gali būti daug stipresnis už įprastą 40–46 proc. alkoholio stiprumo viskį ir turi įvairių aromatų. Beje, su vandeniu būkite atsargesni, kai degustuojate seną (maždaug nuo 20 metų) viskį. Tokį viskį geriau ragauti originalų, subrandintą laiko.
Gėrimo amžių nusako jo tirštumas
Yra sakoma, jog viskis labiausiai mėgsta savo krašto vandenį. Bet kuriuo atveju tikrai tiks ir paprastas, švarus, tyras vanduo. Yra mėgstančių į viskio taurę įsidėti ledo gabalėlių.
Tai vertinama gana prieštaringai, nes šaltas ledas sustingdo viskio aromatus, todėl degustuodami dalies jų tiesiog nepajusite.
Į taurę įpilkite maždaug ketvirtadalį jos tūrio viskio. Iš pradžių įvertinkite jį akimis – spalvą, skaidrumą, tirštumą. Viskio spalvos gali skirtis: nuo šviesaus medaus gelsvumo iki tamsaus šokolado rudumo. Tačiau mitą, kad spalva atspindi viskio amžių, sugriausiu.
Viskininkai gėrimą brandina skirtingose statinėse, kurios ir lemia gėrimo spalvą, – ispaniško chereso statinaitės, pagamintos iš europinio lėtai augančio ąžuolo, viskį nudažo tamsiau nei pagamintos iš amerikinio greitai augančio ąžuolo medienos.
Taip pat įtakos turi ir tai, kelintą kartą statinėje brandinamas viskis (jei trečią kartą, natūralu, jog ir medienos įtaka gėrimo spalvai bus silpnesnė). Todėl viskio spalva atspindi ne jo amžių, o veikiau tai, kaip jis buvo gaminamas.
Gėrimo amžių lengviau nusakyti iš jo tirštumo (kuo tirštesnis – tuo senesnis) ir iš lėčiau susiformuojančių viskio „ašarų“, kurios taurės sienele teka taip pat ilgiau. Beje, Ailos salos viskininkai didžiuojasi principu savo gaminamo viskio nedažyti karamele ir į butelius jį pilstyti natūralios spalvos. Apie tai jie garsiai visam pasauliui praneša butelių etiketėse.
Įvertinę viskį akimis ir viskio taurę pakėlę arčiau nosies (viskio aromatai būna susitelkę ne taurės gilumoje, o jos viršuje) pauostykite. Turėtų užklupti visa kvapų gama. Natūralu, jog visus juos išskirti ir apibūdinti gali tik profesionalūs someljė arba tik itin gerą uoslę turintys viskio mėgėjai, tačiau bent jau kvapų kryptį bei tipą nusakyti gali kiekvienas.
Viskis paprastai apibūdinamas aštuoniais kvapų tipais. Beje, viskis laikomas aukštos kokybės gėrimu, jei užuostus aromatus paragavus skonio receptoriai patvirtins ar juos dar labiau sustiprins.
Viskį reikia išmokti pažinti. Paragavę pirmą kartą, antrą bandykite su šlakeliu vandens – uostykite, degustuokite ir diskutuokite. Juk kiekvienas viskio lašas – nesvarbu, iš kurio regiono, kokio amžiaus ar tipo – yra viskininkų darbo ir fantazijos kūrinys.
Su kokiais patiekalais derinti?
Viskis labiausiai nemėgsta tiesioginės saulės šviesos. Buteliai, kurių dar neskubate atkimšti, turėtų tūnoti kuo tamsesnėje vietoje, apsaugotoje nuo didelių temperatūros pokyčių (tinkamiausia kambario temperatūra).
Butelius laikykite stačius, nes viskis butelyje daugiau nebręsta, o kamštis jam jokios įtakos nebedarys. Kita kalba, jei viskio butelis atidarytas.
Kad ir kaip būtų gaila, į vos tik atidarytą butelį patekęs oras skatina oksidacijos procesą. Jei likusį gėrimą suvartosite per kelis mėnesius, didelio skirtumo gal ir nepajusite, bet jei žinote, jog atkimštas viskis jūsų bare užsilaikys kiek ilgiau, geriau perpilkite jį į mažesnį stiklinį butelį, kuriame jis mažiau kontaktuos su oru, antraip gėrimo aromatai, dūmiškumas pamažu silpnės.
Mitas, jog viskį geria tik seni barzdylos ir jo nekenčia moterys. Gamintojai tikrai nesistengia jo įsprausti į rėmus. Tiems, kurie nemėgsta stipriųjų gėrimų (kai kuris viskis būna itin stiprus), specialistai siūlo maišyti viskio kokteilius. Jiems gaminti naudojamas jaunesnis viskis. Toks lengviau įsilieja į kokteilį. Taip viskis įgauna kitokią spalvą.
Viskis puikiai dera su populiariais ir įprastais kokteilių komponentais – vandeniu (su vandeniu maišytas viskis jau yra mišinys), kokakola, sodos vandeniu, toniku, labai tinka maišyti su imbierų alumi (angl. „ginger ale“), klasikiniu citrinų skonio limonadu ar tiesiog citrinų sultimis. Viskis dažnai maišomas ir su kitais alkoholiniais gėrimais, tokiais kaip „Aperol“, „Campari“, „Angoustura Bitter“. Vartotojas pasirenka, kokį kokteilį gerti: su ledu arba be jo.
Šį gėrimą galima derinti prie daugelio maisto patiekalų. Tradiciniai maisto ir viskio deriniai – tai Škotijoje populiarūs avienos, taip pat lengvesni jautienos, žvėrienos, paukštienos (ypač laukinės) patiekalai bei rūkyta mėsa. Sunkesnis, dūminis viskis labai tinka prie sūdytos ar rūkytos žuvies, ypač lašišos, o lengvesni – su jūrų gėrybėmis, pavyzdžiui, austrėmis.
Neapsiriksite, jei prie stipresnio dūminio skonio viskio pasirinksite rokforą ar kitokį mėlynąjį sūrį. Beje, viskis naudojamas patiekalų padažams ruošti – maistas būna sunkiai nuspėjamo, bet įdomaus skonio.
Žinotina, jog prie vaisių desertų ar kepinių reikia siūlyti lengvesnį Speisaido, Loulando regionų viskį, o prie karamelinių, šokoladinių, kakavinių ir pan. desertų labiau tiks senesnis, aromatingesnis gėrimas.
Viskio rūšys
Škotiškas viskis
Visų tipų viskis gali būti vadinamas škotišku tik tuomet, jei atitinka Viskio asociacijos keliamus reikalavimus:
- Pagamintas iš miežių arba kitokių viso grūdo javų.
- Pagamintas, brandintas ir išpilstytas Škotijoje.
- Brandintas tik ąžuolo statinėse ir ne mažiau kaip trejus metus.
Toks viskis negali būti silpnesnis nei 40 proc. alkoholio stiprumo.
Gaminant į viskį negali būti dedama jokių papildomų priedų, tik mielės, vanduo ir karamelė spalvai koreguoti (skirtingose statinėse ir skirtingą laiką brandintas viskis yra skirtingos spalvos). Jei nebūtų suvienodinta spalva, tuomet, galimas dalykas, prekybos vietose tomis pačiomis etiketėmis pažymėtų butelių spalva būtų skirtinga. Nedideliu karamelės kiekiu pakoregavus gėrimo spalvą, viskio skonis ir aromatai nepakinta.
Škotiškas viskis gali būti kelių rūšių. Pagal javų veislės naudojimą, gamybos skirtumus ir kitus niuansus 2009 m. Viskio asociacija išskyrė penkis pagrindinius škotiško viskio tipus:
Salyklinis viskis (angl. „single malt“). Šis viskis yra brangiausias, nes pagamintas naudojant tik miežius iš vieno salyklo, kurie buvo daiginti vienoje distilerijoje. Toks viskis distiliuojamas naudojant puodo formos distiliavimo sistemą.
Beje, miežiai nebūtinai turi būti tik škotiški. Salyklinį viskį gamina tokios distilerijos kaip „Glenlivet“, „Glenfiddich“, „Bowmore“, „Lagavulin“, „Talisker“ ir kt.
Grūdinis viskis (angl. „single grain“)
gaminamas toje pačioje distilerijoje iš viso grūdo javų, į jį įmaišius miežių salyklo. Viskiui distiliuoti naudojama Coffey kolonėlė. Šis gėrimas yra silpnesnio kvapo („Girvan“, „Cameron Bridge“, „Strathclyde Grain Distillery“ ir kt.).
Maišytas viskis (angl. „blended“). Maišant viskį kartu pilamas ir salyklinis, ir grūdinis viskis. Tokio viskio rinkoje yra daugiausia, o jo kaina paprastai būna žemesnė, lyginant su pirma išvardytais.
Gamintojas, varijuodamas stipresnio kvapo salykliniu bei švelnesniu grūdiniu viskiu, siekia išgauti tik tam tikrai distilerijai būdingo skonio, aromato ir stiprumo gėrimą. Todėl jų proporcijos ir santykis mišinyje įslaptinti.
Maišytas viskis paprastai būna švelnaus, malonaus, labiau klasikinio skonio. Tiesą sakant, tvirtos maišyto viskio pozicijos rinkoje labai sustiprina salyklinio viskio gamybos poreikį, nes dauguma pagaminamo salyklinio viskio maišoma į viskio mišinius. Populiariausi Škotijos maišyto viskio gamintojai – „Ballantine’s“, „Chivas Regal“, „Bell’s“, „Johnnie Walker“, „Scottish Leader“, „William Grant’s“ ir kt.
Maišytas salyklinis viskis (angl. „blended malt“). Kartais, nors jau retai, dar gali pasitaikyti tokio viskio pavadinimai „pure malt“ arba „vatted“. Šis viskis pagamintas maišant skirtingų distilerijų pagamintą salyklinį viskį („Cutty Sark“, „Monkey Shoulder“, „Wemyss“ ir kt.).
Maišytas grūdinis viskis (angl. „blended grain“), pagamintas maišant skirtingų distilerijų padarytą grūdinį viskį.
Taigi faktiškai visas subrandintas viskis yra maišomos, o jo rūšys skiriasi tik tuo, kokio grūdo viskis sujungiamas.
Vienos statinės viskis
Kone visas viskis maišytas, tačiau yra keli gamintojai, kurie išleidžia retų aukščiausios kokybės nemaišytų, vadinamųjų vienos statinės, gėrimų (angl. „single cask/single barrel“). Toks viskis į butelius išpilstomas tik iš vienos statinės ir paprastai būna originalaus statinės stiprumo ir nefiltruotas (manoma, jog šaltoji filtracija, nors ir minimaliai, vis dėlto iš dalies pašalina kai kuriuos aromatus).
Vintažinis viskis
Vintažinis viskis taip pat yra maišytas, tačiau visas į mišinį įeinantis gėrimas turi būti iš tais pačiais metais distiliuoto spirito. Todėl butelio etiketėje nurodoma viskio distiliavimo data bei metai, kada viskis išpilstytas.
Vintažinių butelių etiketėse dažnai pamatysite užrašą, nurodantį viskio išleidimo numerį (angl. „first release“, „second release“), nes kai kurie gamintojai tam tikrų metų derliaus viskį ne iškart supilsto, o pasilieka jo ir parduoda vėliau. Sakykime, gamintojas viskį, kuris distiliuotas 1985 m., pirmą kartą išpilstė 1995 m., kai jis buvo dešimties metų senumo, o dar po dešimties metų – 2005-aisiais, per antrąjį išpilstymą, buteliai buvo pripildyti jau dvidešimties metų senumo viskio. Taigi išleidimo numeris taip pat gali būti viskio amžiaus indikatorius.
Išskyrus vintažinį viskį, visų likusių butelių etiketėse nurodomas amžius visada reiškia į mišinį įeinančio jauniausio viskio amžių, nors jame gali būti ir gerokai ilgiau brandinto gėrimo.
Amžius ant viskio butelių gali būti ir nenurodomas, jei panaudotas jaunas, dar gana aitraus kvapo ir stipraus skonio produktas. Viskis be apibrėžto amžiaus priklauso „no age statement“ (NAS) tipui, tačiau ant butelio šį užrašą vargu ar rasite.
Bet kuriuo atveju amžiaus žymens nebuvimas jums sufleruos, jog gėrimo mišinyje yra jauno viskio.
