Stilius reikalauja aukų?
Kai 1991 metais pirmąkart kažkokiame bare Čikagos (JAV) centre užsisakiau viskio, tiksliai žinojau – svarbiausia garsiai ir aiškiai barmenui šūktelėti „Wiskey on the rocks“ (liet. – viskio su ledukais), o po to ragauti jį mažais gurkšneliais, kol liks tik ištirpusių ledukų vanduo.
Dar svarbiau – jokiu būdu neparodyti, kaip tau neskanu, ir neišsiduoti, kad sovietiniai refleksai taip ir rėkia: „Nesikankink, užsiversk ir išmauk.“
Žodžiu, tai sunkus ir nemalonus darbas, bet stilius reikalauja aukų.
Nusiteikęs tokiai aukai ir gausiai savo atstovaujamos gamyklos reklama praskiestiems pokalbiams apie nieką ir atėjau į susitikimą su I.Millaru. Nusiteikimas lyg ir turėjo paruošti pirmiems jo žodžiams? Neparuošė.
„Škotai sako: „Užsičiaupk ir geriam!“ Nėra ko būti pernelyg mandagiems?
O kodėl čia tik dvi stiklinės?..“ Maždaug taip nuskambėjo jau antras kiltą seginčio Iano sakinys po prisistatymo.
Tai buvo atsakymas į mano klausimą, ar negalėtų patarti skaitytojams, kaip išsirinkti geresnį viskį parduotuvėje. „Pas mus sakoma: bendraukime neoficialiai, o ne oficialiai“, – pridūrė atkimšdamas 12 metų išlaikyto „Glenfiddich“ butelį ir ieškodamas stiklinių vandeniui.
Ant stalo – jokio kibirėlio su ledu. Atvirkščiai – Ianas savo taurelę šildė delne.
„Tuomet viskio skonis būna švelnesnis. Suteiki jam savo meilę, jis atveria tau savo aromatą. O jei atrodo per ryškus, gnaibo gerklę, įmerki pirštą į vandenį, įlašini vieną lašą į taurę, ir skonis pakinta. Nori dar – vėl skiedi lašu. To visai pakanka.
Į maišytų rūšių viskį ar burboną galima įmesti ir ledo gabaliukų, bet pilti gerą „Single Malt“ viskį ant saujos ledukų – nesąmonė. Šaltis užmuša skonį, o ištirpęs ledas viską paverčia vandeniu.
Amerikoje visada sakau: čia ragausime viskį, ledo nereikia. Jie nesupranta. Atimk iš amerikiečio ledą ir jis nežinos, kaip pripildyti stiklą.
Viena gerai – jie pasiruošę pirkti butelius, kad galėtų lavintis. Todėl mes pasiruošę lavinti nemokamai“, – pašaipiai mano įsivaizduotą „viskio su ledu“ kultūrą įvertino I.Millaras.
Ir apie viskio gėrimą su kola jis turi savo nuomonę: „Jei žmonės taip nori, tegul. Tik jei gaminčiau viskį, kuris skanus tik sumaišius su kola, jausčiau tam tikrą gėdą dėl savo gaminio kokybės.“
Fantastiškiausias darbas pasaulyje
Štai tokia vertybių griūtis. Ir tai tik pradžia – netrukus atkimšime 26 metus išlaikyto „Glenfiddich Excellence“ butelį. Kaina – 420 eurų (apie 1450 litų). Pokalbis neįkainojamas.
Senąja galų kalba „Glenfiddich“ reiškia „elnių slėnis“. I.Millaras šį viskį gaminančioje kompanijoje „William Grant & Sons Ltd.“ dirba nuo 1998-ųjų. Beje, ši kompanija yra viena paskutinių, vis dar valdomų įkūrėjo šeimos. To žmogaus, kuris pirmąjį savo viskį pagamino 1887-ųjų Kalėdų dieną, anūkų.
40 metų atidavęs škotiškam viskiui, dirbęs ir pilstytoju, ir sandėlininku, ir didžiausių daryklų vadovu, dabar I.Millaras pasirinko fantastiškiausią darbą – keliauja po pasaulį ir prie viskio taurės plepa su žmonėmis.
„Kai dirbau didžiausių pasaulyje viskio daryklų „Glenfiddich“ ir „The Balvenie“ vadovu, supratau, kad aukščiau kilti nebėra kur.
Todėl mečiau vadybą ir tapau gėrimo ambasadoriumi. Buvo baisu, tačiau ir labai įdomu“, – sakė I.Millaras.
Brandinamas ąžuolo statinėse
Viskio industrija Škotijai duoda panašią dalį pajamų, kaip nafta. Juolab kad nafta dabar atpigo, o viskio eksportas pasiekė neregėtas aukštumas.
Pats viskis irgi atsiranda keisdamasis. Pirmiausia mielės iš miežių salyklo pagamina alų.
„Pagaminame 8,6 laipsnio stiprumo alų, du kartus jį distiliuojame ir gauname skaidrų alkoholį. Treji metai statinėje – ir jis virsta viskiu.
Arba ne treji – štai čia parašyta: išlaikytas 26 metus. Vadinasi, butelyje gali būti ir ilgiau laikyto viskio, bet nebus jaunesnis nei 26 metų“, – sakė I.Millaras.
Visas škotiškas viskis brandinamas degtose ąžuolo statinėse, kurias jau naudojo JAV burbono gamintojai. Dar naudojamos ir ispaniškos statinės nuo chereso. Skirtingose statinėse brandintas viskis maišomas, taip išgaunant unikalų viskio rūšių skonį.
„JAV prieš 200 metų kažkas paskubėjo, pagamino ąžuolo statines iš dar drėgnos medienos, jos pradėjo pelyti, teko visą vidų išdeginti. Tuomet pastebėta, kad išdegtose statinėse laikomas viskis saldesnis.
Taip yra dėl cheminės reakcijos – ligninas degimo metu skyla į saldų vaniliną. Tada ir buvo priimtas įstatymas – burbono statinė turi būti gaminama iš sauso medžio ir būtinai išdegta.
Dar viena burbono gamybą reguliuojanti taisyklė labai padeda mums – kaskart turi būti naudojamos naujos statinės. Tokia taisyklė JAV priimta todėl, kad statinių gamintojai turėtų darbo.
Užtat panaudotas statines perka škotai ir naudoja savo viskiui gaminti“, – pasakojo viskio ambasadorius iš Škotijos.
Dabar tradicinės viskio daryklos jau aprūpintos kompiuteriais, technologijos užtikrina tikslų receptų laikymąsi, taupo energiją, o žmonės gali užsiimti tik skonio tobulinimu.
Beje, aptikę, kad darbininkai viskio gamybai naudoto alaus neišpila, o nešasi namo, gamintojai pradėjo prekiauti ir tuo stipriu, aromatingu alumi, kurį dar palaiko viskio statinėse.
Tačiau tikras gėrimas yra šis. Tas, kuris per 26 metus iš skaidraus distiliato virto gintariniu, net šiek tiek tirštoku skysčiu.
„Ar šiandien rytą bent įsivaizdavai, kad vakare ragausi 26 metų senumo viskio? – išdidžiai klausė Ianas. – Sakoma, kad viskis sendinamas tik statinėse, o butelyje praleistas laikas neįskaičiuojamas. Kai ragauju nuo penktojo iki septintojo dešimtmečio išpilstyto viskio, tiesiog mėgaujuosi – skonis yra tiesiog pasakiškas.
Neįmanoma, kad tuo laiku viskį būtų gaminę geriau negu dabar. Tad nors mokslininkai ir neigtų, mes manome, kad kažkas vis dėlto per daugelį metų tame butelyje įvyksta“, – svajingai tęsė specialistas.
Per metus - tik 50 butelių
Labiausiai paplitęs pasaulyje yra maišytas viskis, gautas sumaišius įvairiausių daryklų gėrimus tam tikromis proporcijomis.
Gerokai brangesnis ir dabar ypač populiarėjantis yra „Single Malt“ viskis – jo butelyje yra tik vienos daryklos pagal vieną receptą brandintas, nemaišytas su kitais gėrimais.
Dar yra ir „Single Barrel“, kurio butelyje visas viskis yra iš vienos statinės, pagamintas vieno distiliavimo proceso metu.
„Šiandien pietavau Vilniaus senamiestyje ir per 15 minučių pro restoraną pravažiavo bent keturi „Porsche“ markės automobiliai. Taigi šalies gerovės augimui nustatyti yra daugybė būdų.
Galima skaičiuoti, kiek per 15 minučių pro tavo restoraną pravažiuoja „Porsche“, o galima įvertinti pagal tai, kiek ten parduodama „Single Malt“ viskio.
Tik šaliai turtėjant joje gero viskio perkama daugiau, nes jis nepigus. Šio 26 metus išlaikyto viskio gaminsime apie 600 butelių per metus.
O 50 metų išlaikyto „Glenfiddich“ per metus išleidžiame tik 50 butelių“, – pasakojo I.Millaras.
Taigi ragaujame viskį, kurį „Glenfiddich“ pirmą kartą pristatė tik šį rudenį, tad kol kas pasaulyje buvo parduoti tik 8 jo buteliai.
Nevairuotų net po lašo viskio
Tačiau daugybė viskio kolekcininkų, namuose sukaupusių skystojo aukso, kuris jau vertas daugiau, nei jie būtų sukaupę pirkdami tikrą auksą, tikrai neleis jam užsigulėti lentynose.
„Didžiausias pasaulyje viskio kolekcininkas gyvena Danijoje. Jis turi daugiau negu 600 skirtingų vien „Glenfiddich“ viskio rūšių ir keliskart per metus pakviečia mane į savo rengiamą ragavimo vakarėlį.
Jam tai kainuoja daug, bet ir investicija gera. Pažiūrėję į išlaikyto viskio kainas matome, kad viskis brangsta greičiau negu auksas ir jo kainos stabilesnės“, – paaiškino I.Millaras, kaip viskis virsta pinigais.
„Ne, aš negeriu. Aš labai išradingas!“ – juokdamasis atsakė I.Millaras į klausimą, ar dabartinis jo darbas yra plepėjimas girtaujant.
Išties per visą vakarą jis išlaižė gal pusantros viskio taurelės ir užtikrino, kad jo atstovaujama kompanija visada apmoka taksi paslaugas, nes jis nevairuotų nė po vieno lašo.
Aristokratiška degustacija
Susitikimų, pokalbių ir pristatymų kaleidoskopą primenančiame ambasadoriaus darbe yra įdomesnių dalykų negu pats gėrimas.
Viskis šį nedidelio Škotijos miestelio gyventoją nuveža į tolimiausius planetos kampelius ir suveda su garsiausiais žmonėmis.
„Prieš porą savaičių buvau Honkonge, teisėjavau tarptautiniame alkoholinių gėrimų ir vyno konkurse.
JAV kartu su „Sekso ir miesto“ žvaigžde Chrisu Northu filmavome vaizdo filmą.
Šiek tiek dirbau ir su princu Harry. Jis dalyvavo ekspedicijoje į Šiaurės ašigalį ir dėvėjo raudoną žieminę striukę su dideliu užrašu „Glenfiddich“.“
Tiesa, pikantiškų detalių apie pokalbius su karaliais neišgausi – iškart pasuka kalbą kitur.
O vietoj atsakymo į klausimą, ar nors vienas iš jo garsiųjų pašnekovų kada nors susitikimo metu padaugino, sulaukiau klausimo atgal: „O tu dabar girtas?“
Štai jums ir atsakymas, kas yra aristokratiška viskio degustacija. Tai tuomet, kai pasidavęs gomurį kutenančiai šilumai leidi pokalbiui sruventi laisvai sava vaga ir visiškai nesijaudini, ką apie tai pamanytų kiti. Juk džentelmenas to, apie ką prie taurės kalbėjo net ir su labai žinomu nepažįstamuoju, kitiems nepasakoja.
