Nė velnio. Blogi restoranai nuo kritikos nepagerėja, nes jei jie norėtų tobulintis, jie nebūtų tokioje baloje, kurioje yra dabar, ir nenešiotų nelaimingiems klientams vis tos pačios duonos, užkeptos su česnaku ir užlietos sūrio gaminiu.
Geri restoranai nepradeda dar geriau dirbti nuo pagyrų ir liaupsių: atvirkščiai, kartais profesionalią, bet gerai dirbančią vietą užplūsta minios naujų klientų, visos veržlės atsisuka, ir sudie, geras restorane. Ačiū Dievui, taip atsitinka ne visada.
Taigi, ko aš siekiu?
Mano tikslai yra du, ir kiekvienas jų yra susietas su tavimi, skaitytojau.
Pirmasis: aš stengiuosi, kad žmonės Lietuvoje kas savaitę (arba dažniau) galėtų turėti pramogą, nes skaityti apie maistą, net ir tą, kurį valgė kiti žmonės, yra aukščiausios kokybės literatūra. Nuo tada, kai žmonės pradėjo rašyti, jie pasakodavo apie maistą, nes maistas, kaip ir meilė, išdavystė ar prievarta, yra suprantamas visiems.
Antrasis tikslas – priversti lietuvį pagalvoti apie tai, ką jis valgo. Mano didžiausias priešas yra tie, kurie sako: „Man viskas skanu“.
Kai važiuoju pro Kamajus ir matau, kad reklamuojami gedulingi pietūs „nuo 15 Lt vienam žmogui“ (nepavydžiu: greitai didįjį plakatą reikės perdarinėti ir rašyti: „nuo 4,35 euro“, ir nuo 2015 metų reikės vadinti nebe gedulingais pietumis, bet „nesavanoriško išėjimo į geresnį pasaulį paminėjimo furšetu“, pagal ES taisykles), tai aš pykstu ne ant tų žmonių, kurie valgo tuos gedulingus pietus (nes jie neturi pasirinkimo – ką padeda ant stalų, tą jie ir valgo), ir ne ant tų, kas juos užsakinėja (jie neturi daug pinigų ir negali sau to leisti), ir net ne ant tų, kas gamina tas mišraines su majonezo pakaitalu ir tuos karbonadus iš vištienos gaminio apkeptus tešloje iš miltų gaminio – jie kitaip nemoka, jie kitaip nematė, ir jie kitaip niekada nepadarys.
Ne, aš pykstu ant tų, kas valgydamas tuos siaubus sako: o man viskas skanu ir gerai, ko čia dar reikia. Ir užsigeria brendžiu arba saldžiu putojančiu vynu iš butelio, užkimšto plastmasiniu kamščiu, pagamintu ne iš vynuogių, o iš to, kas įstringa padangose to traktoriaus, kuris važinėjo po vynuogyną arba netoli jo.
Pykstu ne ant tų, kurie blogai valgo, o ant tų, kurie nenori valgyti geriau. Tie žmonės yra priežastis, kodėl Lietuva taip iš lėto ropščiasi iš karbonadų ir vėdarų šalies teritorijos link krašto, kur galima valgyti skaniai, įvairiai ir išmaniai.
Nes jie sako: „dėl skonio nesiginčijama“, ir turi galvoje, kad jų neišlavintas, tamsus, primityvus skonis (o greičiau – gebėjimas šlamšti bet ką) turi tokią pačią teisę egzistuoti, kaip ir civilizacijos sukurti ir ištobulinti skoniai ir blogo gyrimas nuo gero.
Uždrausime kokoso drožles ir pigius majonezus
Ne, dėl skonio nesiginčijama tik ta prasme, kad nėra jokios prasmės ginčytis apie skonį su tais, kurie nieko apie jį nesupranta: yra žmonės, išmanantys maistą, ir yra tie, kurie sušius užsigeria Božolė vynu (kuris, tamstoms pranešiu, yra net ne vynas, o vyno gaminys – tai viso pasaulio neišmanėliams stumiamas birzgalas, amerikietiškos rinkodaros susiliejimas su vieno prasčiausių Prancūzijos vynų gamyba).
Tie, kurie neišmano apie maistą, privalo būti auklėjami, gėdinant ir išjuokiant (jei neklauso paprastų aiškinimų, o jie dažniausiai neklauso, jie girdi tik pačius save, vograujančius, kad jiems skanu tas kas jiems skanu – o ne, gerbiamieji, laisvos šalies samprata neapima laisvės valgyti tai, kas jums patinka, jei tie maisto gaminiai yra netinkami; kaip lietuvių kalbą saugo įstatymas, taip ir maistą saugos įstatymas, paminėsite mano žodį - uždrausime kokoso drožles ant konditerijos gaminių ir pigius majonezus salotose).
Negalima sakyti, kad viskas tik blogai: Lietuva labai toli nuėjo nuo tų laikų, kai servetėlės buvo karpomos trikampiais, kai vynui atnešdavo viskio taures ir sakydavo, „pas mus čia paprastai, kaimiškai“ ir kai vienintelis sąlytis su civilizacija, kuris būdavo privalomas visuose restoranuose, buvo vaza gėlėms pamerkti.
Viskas eina geryn
Per pastaruosius porą metų, kai maisto apžvalgos reguliariai pasirodo „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“, žinių portale lrytas.lt ir mano portale „Laukinės žąsys“, visuomenės sąmoningumas maisto atžvilgiu išaugo ir sužaliavo kaip tinkamoje dirvoje pasodintas medis.
Žinoma, komentarus po straipsniais apie restoranus vis dar dažniau rašo net ne tie, kas nėra gyvenime nė karto valgę gerame restorane – juos dažniau rašo tie, kurie apskritai gyvenime nė karto nėra gerai valgę (ir galimai dar ir tie, kuriuos vaikystėje labai skriaudė tėvai ir mokytojai).
Žinoma, nusibodo skaityti apie tai, kad kitas visą šeimą gali mėnesį maitinti už tiek, kiek aš išleidžiu (kartais) vakarienei – būtent todėl, kaip jau anksčiau rašiau, aš už tai, kad komentarai portaluose būtų šienaujami kruvina dalge, paliekant tik tai, kas prideda vertės (jokios saviraiškos teisės, jokio pakantumo kritikai – tai sovietų 1977 metų konstitucijoje įteisinti nesusipratimai, kuriems tikrai šiandien ne vieta ir ne laikas).
Savo portale jau seniai padariau, kad taip ir būtų: paspirga, paspirga komentatoriai, kad juos cenzūruoja, ir apsiramina.
Tačiau lietuvių išrankumas ir reiklumas sudėtinėms dalims, paruošimui, patiekimui ir paaiškinimui išaugo fantastiškai, ir aš jaučiuosi prie to šiek tiek prisidėjęs (nors didžiausias nuopelnas yra tų žmonių, kurie keliauja po pasaulį ir ragauja, netampydami po svečias šalis neįstabios lietuviškos duonutės, šalto rūkymo lašinių ir šakočių).
Tai, kad portalas lrytas.lt nuo šiol maistui skirs atskirą savo dalį, kuri sujungs visą lietuvišką dėmesį maistui po vienu stogu, yra gera ankstyvoji Kalėdų dovana visiems jums.
Šventės dar tik prasideda.