Apie degalines jau esu rašęs ir apie „McDonald's“ bei „Hesburger" taip pat, tačiau šį kartą ypatinga sėkmė: mano kolega „Lietuvos ryto" tarptautinių temų redaktorius Vaidas Saldžiūnas yra didelis Amerikos maisto mėgėjas ir sako: „Ar žinai apie dešrainių gamintojus prie Generalinės prokuratūros?“
Anot jo, čia tokia paprasta vieta, labai viskas negudriai atrodo, ten teisėsaugininkai eina valgyti, o greta jų kapoja maistą, užsigerdami alumi, vietiniai asmenys, su kuriais (bet ne su visais) teisėsauga turės reikalų ateityje.
„Bet dešrainius ten gaminantys labai stengiasi“, – sakė Vaidas. Kur du stos – gerą apžvalgą padarys, kaip sako aukštaičiai. Taigi nuėjome mudu su Vaidu.
Užkandinė (kitaip nepavadinsi) išties nestebina interjero išmone: ji panaši į tokią skylę, kokių jau, regis, nebėra. Jas kažkaip išmoningai vadindavo gal „Dinozaurų gūžta“, gal „Mamutų ligonine“, jau nebepamenu, išgerti mėgstantys kolegos iš nacionalinio transliuotojo S.Konarskio gatvėje. Ten buvo baisu ir visi gėrė pigų alų.
„Dešrainis24“ – būtent taip vadinasi užkandinė ir reiškia tai ne 24 valandas per parą, nes dirba tik dvylika, o namo numerį. Ji stebina tokiomis alaus kainomis, kad senamiestyje ir Užupyje turbūt pasirodytų juokingos arba valdžios subsiduotos. Niekas čia pinigais nesišvaisto.
Vaidas užsisako dešrainį „Chicago“ (kompleksas su bulvytėmis ir gėrimu – 4,50 euro), kuris nėra baisiai arti to, ką valgo vėjų nugairintame mieste prie Mičigano ežero. Taip, garstyčios yra gerai, agurkėliai – irgi, pomidorai – duoklė lietuviškumui, bet dešrelė perdėm paprasta ir panaši į pienišką. Aš noriu sodrios, pačių gamintos dešros su grilio žymėmis, kurią vien prakandus jaustumeisi darbo žmogumi, o čia vis dėlto gana blanku.
Mano užsisakytas „New Jersey“ dešrainis (rinkinys irgi kainuoja 4,50 euro) pradžiugina svogūnais ir padažu. Pomidorai šiame patiekale man nepatinka, dėl manęs jų galėtų ir visai nebūti niekur, išskyrus itališkas pomidorų ir mocarelos salotas. Tačiau dešrelei priekaištai tie patys. Pasigaminkite patys dešrelių, po velnių, arba raskite, kas jums pagamins, tegu reikės šiek tiek pabranginti gatavą patiekalą. Žmonės prie jūsų stovės eilėje iki pat Generalinės prokuratūros, o kitus atvesdins su antrankiais, jei reikės.
Juo labiau kad Naujasis džersis – tai ne šiaip sau valstija, tai Sopranų klano namai. Gerbkite visų laikų geriausią televizijos serialą, kad niekas nenusiųstų maudytis su betono batais.
Abu dešrainiai buvo rudoje (ne baltoje) bandelėje, nes, kaip sakė bufetininkė, baltų bandelių šiuo metu nėra, atveš vėliau.
Atleidžiame – gal mieste transporto spūstys, o gal tiesiog vairuotojai bijo arti prokuratūros važiuoti.
Geriausiai pavykęs buvo „Cleveland“ dešrainis (šitą jau ėmėme vieną, be papildomų bulvyčių ir gėrimo, kaina – 2,80 euro). Sodresnė, tamsesnė dešrelė, dar ir apsukta šonine, su begėdiškai pridėtomis gruzdintomis bulvytėmis buvo palaima. Ir čia rudoji bandelė priklauso pagal receptūrą.
Iš tiesų tai labai nesveika, bet labai skanu, ir tai žmonės tikrai valgo. Britanijos šiaurėje apskritai valgo „chip buttie“ – neįtikėtinai nesveikas patiekalas, kai tarp dviejų baltos duonos riekių, apteptų sviestu, pridedama gruzdintų bulvyčių; sunku įsivaizduoti, bet tas patiekalas tikrai randa savo vartotoją.
Dviese sumokėjome 11,80 euro ir dar palikome porą eurų arbatpinigių, nes juk nesame kokie užsispaudę šykštuoliai.
Ką jums galiu pasakyti? Šiaip jau turbūt vertinčiau santūriau, nes dešrainyje svarbiausias dalykas yra dešrelė ir jomis šiuo metu, pavyzdžiui, „Statoil“ degalinių tinklas, rūpinasi labiau (atsiveža iš Skandinavijos, nes tokia jau jų tvarka), o čia kol kas nelabai pasistengta.
Tačiau noras daryti gerus amerikinius dešrainius yra labai pagirtinas, o mieliausias man yra pasiryžimas padaryti restoraną iš patiekalo, kurio Lietuvoje ir patiekalu niekas nelaiko.
Keturios žąsys iš penkių, ir tegu pas jus ateina ne tik išalkę prokurorai, tardytojai ir jų klientai, bet ir tegul atvažiuoja žmonės iš kito miesto galo. Tegu Vilnius kada nors tampa dešrainių miestu.
