Padėjo atsitiktinumas, nes jis visada man padeda.
Ruošiausi gaminti savo žinomus (na, gerai, garsius) mytbolus (kukulius) pomidorų padaže pagal modifikuotą italų amerikiečių receptą, ir pagal tą receptą reikia sicilietiškų kiaulienos dešrelių, kurių Lietuvoje nėra niekur. Dešrelės išlupamos iš odelių ir iš jų gaminami kukuliai (mytbolai), o sicilietiškos kiaulienos dešrelės iš esmės skiriasi tuo, kad į jas yra privaryta pankolių sėklų, kurios duoda labai specifinį skonį (ir dar stambios jūros druskos, kuri traška tarp dantų).
Aš visko radau, ko man reikia, savo prekybcentryje, ir pomidorų tyrės (passatos), ir konservuotų pietų Kalabrijos pomidorų, ir natūraliai česnako, ir net paskutinės dvi dėžutės buvo baziliko (pasisekė), bet pankolių sėklų? Agurką tau į akį, o ne pankolių sėklas.
Prieskonių skyriuje sudėta ko tik nori – daugiausiai mišiniai, kažkokios Provanso žolelės (lyg kas žinotų, kokios ten tos žolelės, įtariu, šienas kaip ir visur, tik etiketės skiriasi) ir, be abejo, begaliniai pseudogruziniškų imitacijų klonai – visokie khmeli-suneli ir kitoks birzgalas.
Net Beata Nicholson kažkada man yra sakiusi, kad visur lietuviškose parduotuvėse per daug mišinių ir per mažai pagrindinių prieskonių elementų, ir ji sakė tiesą. Jūs man nemaišykit, aš pats ką man reikės pasimaišysiu.
O pankolių sėklų nėra, atradau po kokių gerų 15 minučių tikrinimo, nes pirma žiūri prie P (pankolis), paskui dėl visa ko prie F (fennel), gal bus sudėta pagal anglišką, paskui pažiūri visus iš eilės, ir nėra vis tiek.
Tada sakau važiuosiu pas tuos, kur tikrai turės (o jei neturės, tada aš emigruosiu), ir ta pačia proga nesirinksiu iš eilinio prekybcentrio netinkamų ir biškutį tinkamų pastos rūšių, nes prie kukulių reikia ziti arba rigatoni, bet normaliems žmonės Lietuvoje pardavinėja tik penne, gal dėl to, kad juos lietuvės šeimininkės vadina tiesiog peniais ir viskas būna gerai.
Nuvažiavau pas Assorti (Ogmios mieste, jeigu ką, ten kur Jurgis ir Drakonas netoli), ir ką jūs galvojate?
Pilna žmonių, automobilio jau nebegaliu prie parduotuvės pasistatyti, kaip esu pratęs, mano laisvos VIP vietos nebėra, kažkokia pikta turtinga mama užstačius savo visureigiu, todėl turėjau paeiti trisdešimt metrų, ir kaip jums tai patinka? Net uždusau.
Taip, jie turėjo mano norimų pankolių sėklų, dviejų rūšių – lietuviško pakavimo (pictured) ir angliško pakavimo organinių, tai aš kelis pakelius pasiėmiau. Jei nebūtų turėję nors vieno, sakau, būčiau emigravęs.
Toliau, aš nuėjau prie pastos, ir ten dabar yra tam organoleptinis pasileidimas, kaip vieną kartą mačiau Murmansko miesto maisto pardės alkoholio skyriuje gal 250 rūšių degtinės, pavadintos visais įmanomais vardais, nuo Stalino iki trijų muškietininkų ir trijų paršiukų, ir tas dalykas man atrodė perteklinis (aš esu tikras, kad išpilstytos visos toje pačioje kontrabandos gamykloje Dagestane, išskyrus Rusijoje parduodamą Absolut ir Finlandia, kurios yra pilstomos Ingušetijoje) – bet čia ne degtinė, čia viršutinės lentynos pasta. Jie dabar parduoda Morelli brandą, kurios gamyklai yra belekiek metų ir čia yra visiškai high-endas.
Man automatiškai, žinoma, įtarimas: tai kiek lietuvių runkelių turi ir supratimo, ir pinigų, kad rinktųsi tą normalų produktą. Statistinis lietuvis, priminsiu jums, nėra gyvenime toliau Kroatijos buvęs, ir ten jam labai patinka, nes visi panašiai į rusišką kalbą šneka ir pigūs plastikiniai langai pas juos tenai, kaip ir mūsų daugiabučiuose – o ką jau kalbėti apie Italiją; pastarojoje buvę vienetai. Aš buvau daug kartų, jeigu ką. Bet statistinis lietuvis juk daugiau pusės euro neleidžia kilogramui pastos, ir renkasi kokią lietuvišką prekės ženklą, biudžetinį, padabintą neprausta Anzelmute ant viršelio ir pavadinta kokiu nors folkloriniu vardu, kad jie prasmegtų. Tai bet matyt, aš ne vienas normaliai gyvenu (nors ir VIP vietoje negavau pasistatyti). Yra, matomai, kas perka.
Dar tame pastos high-ende yra savas high-endas, tai kaip vienas high endas ant kito viršaus, pasta su triufeliais, yes please. Ta prasme, galima ją be nieko valgyt, vien biškį su sviestu, ir viskas, nes skonis ir kvapas muša viską. Čia būtų tiems, kas supranta.
Jie turi ir daugiau produktų su triufeliais (itališki Tartufi), ir jeigu jūs žinote geresnį gero gyvenimo simbolį, sakykite man. Nes aš noriu žinoti.
O jei dabar klausite, kas tie triufeliai ir kodėl jie čia tokie, ir kokia nesąmonė, juk galima užsibarstyti juodųjų pipirų arba glitaus lašinio su juoda prosenėlės duona ir cibulių sriubos su plaukiojančiom taukų balutėm, ak pats skaniausias dalykas, tai jūs esate beviltiškas kaimas, net ne kaimas, o derevnė, ir ką su jumis kalbėti. Ai, tik sunervino.
Apskritai tai man patinka pasakyti, kad Assorti gana kažkaip paaugo visom teisingom kryptim. Gal todėl ir ateina vis daugiau normaliai prasistūmusių gyvenime žmonių (jūs tikriausiai nepastebėsite, bet prie durų yra feiskontrolas, jei pamato, kad atvažiavote su golfuku, tai maloniai paprašo užeiti kitą kartą, kai įsigysite normalią mašiną).
Pirmiausia, tai paruošti valgymui (t.y., prisirpę, tegu juos laimina Dievulis) mangai, ir ne tik, ir visokie švieži iškrypėliški vaisiai, kurių skonius normalus lietuvis pažįsta tik iš knygų arba prieskonių aprašymo. Granadilas, kas yra iš esmės passion fruit, aistros vaisius, kurio sėklytes reikia kabinti, šviežios ir paruoštos valgymui papajos (žinote, kaip taisyklingai vadinamas jų medis? Papajinis melionmedis, štai kaip), kurios yra mažyčiai keisti melionai. Ir Assorti jau turi dragon fruit, drakonvaisio, tokie tamsiai raudoni žvynuoti keisti vaisiai, kur viduje keistas sėklingas baltas minkštimas, ir skonis ar tai kaip persirpusio, ar tai kaip labai skanaus sintetinio aromatizatoriaus.
Aš laukiu, kada pas juos dar bus japonų citrinos yuzu. Nežinote, kas tai yra? Man jūsų nuoširdžiai gaila.
Aš atsimenu, kai kažkada, gūdžiais laikais, kai Lietuvoje dar buvo daugiau skardinių kioskų nei prekybos centrų, aš vaikščiojau Londone po Covent Garden didmenos turgų (kuris jau nebe tame Covent Gardene, kurį žino visi turistai, bet ne esmė visiškai tame), ir čiupinėjau vaisius, kurių pavadinimų net nežinojau. Paskui tie vaisiai pasirodė parduotuvėje Waitrose prie mano namų, ir man reikėdavo internete pasižiūrėti, kaip juos valgyti, jei nebūdavo parašyta prie jų etiketėje. Dabar jie Vilniuje, už vieną-du eurus. Ar jūs dar zysite dėl nepriklausomybės?
Aš jau net neberašysiu, kad jie turi ir tikro amerikoniško root beer (yay), ir žalios kolos, visų pižonų pasirinkimo ir svajonės. Čia kai jau nebeturi ko gyvenime norėti, perki žalią kolą, net neklauskite „kuo ji tokia gera“, nes jei nežinote, tai čia kaip aiškinti, kuo jau toks geriausias yra geriausias alyvuogių aliejus ar panašiai. Žalia kola yra tiems, kas jau praėjęs gyvenime per raudoną ir drįsta eiti tolyn.
Vartokite atsakingai, bet turiu paminėti, kad jie jau turi alkoholio, ir vynų pasirinkimas man pasirodė gaivus, nors ir kai kurie jau matyti kitose parduotuvėse, bet tai gal greičiau ir privalumaas.
Reikia kažką pasiūlyti ir tiems, kas yra (ne kaip aš) dar pradedantieji vynų pasaulyje. Nesupykite, bet jei jūs nelabai išmanote, tai taip jums ir reikia pasakyti, o ne glostyti kaip kažką. Kadangi Lietuvoje kabina, ir dar ilgai kabins, naujasis pasaulis ir Čilė, pasižiūrėkit į Luis Felipe Edwards brandą: aš tai siūlyčiau gerai užbrandintas ir tvirtas Reserva ir Gran Reserva, ten bus jums visas ąžuolas, tabakas, vanilė – kiek tik norite ir kiek tik leis jėgos. Aš tai užsigėriau tokiu minėtus kukulius.
Assorti, parduotuvė Ogmios mieste, Šeimos aikštė 3, Verkių g. 29, Vilnius. www.assorti.lt. Užsakymas internetu ir pristatymas visoje Lietuvoje €1,44. Parduotuvė nuo pirmadienio iki šeštadienio, nuo 09:00 iki 20:00, sekmadieniais nuo 10:00 iki 18:00
