Anot legendos, gruzinai įkalbėjo šachą paragauti nors lašą savo vyno, ir apstulbintas nuostabaus skonio jis atšaukė įsakymą. Savo ragautą vyną jis pavadino „Aladastari“ – Dievo dovana – ir nusprendė, kad prieš jį negalima kelti rankos. Šios rūšies vynas Gruzijoje gaminamas iki šiol.
Didysis gruzinų vyno kelias prasideda rytinėje šalies dalyje, Kachetijos regione, žaliuojančiame Alazanio slėnyje. Čia užauginama daugiausia vynuogių, čia įsikūrusi garsioji „Kindzmarauli“ gamykla. Kalbama, kad Kachetijos sostinėje Telavyje gyvena didžiausi Gruzijos turtuoliai. Jų turtų šaltinis kaip tik ir yra vynuogynai bei vyno daryklos.
Kalnų valsas
Kelias į Telavį iš Tbilisio veda kita garsia kalnų perėja, žinoma ne mažiau už Didįjį gruzinų karo kelią – ja perkopiama per Gomborio kalnagūbrį. Serpantinų valsas apsvaigina dar neparagavus vyno – sako, važiuodami šiuo keliu jūrlige suserga net tie, kurie ja niekada neserga.
Pakeliui verta apsilankyti Cinandalio kaime veikiančiame muziejuje – XIX a. gruzinų tautos nepriklausomybės šauklio poeto Aleksandro Čavčavadzės dvare su reto grožio parku ir vynuogynais. Žinoma, svarbi muziejaus ekspozicijos dalis – šeimos vyno rūsys.
Šalikelėse dažnai galima pamatyti nuorodą į „vyno kelią“ (angl. Wine route). Tokiu keliu nuvykę į vieną iš daugelio vyno daryklų paragausite vietos gėrimų ir valgių. Degustaciją galima užsisakyti iš anksto (gruzinai – naujų technologijų aistruoliai, plačiai naudojasi internetu ir mobiliuoju ryšiu), tačiau galima vykti ir ekspromtu.
Kad tarp keliautojų neliktų nuskriaustų – neragavusių vyno, patartina, pavyzdžiui, per kelionių agentūrą pasinaudoti vietos vairuotojų paslaugomis. Net ir neketinant degustuoti alkoholio, dėl kalnų kelių ir vietinio eismo ypatumų geriau pasikliauti jų patirtimi ir meistriškumu, nors šiaip jau Gruzijoje lengva išsinuomoti automobilį.
Vynuogės ir tik vynuogės
Gruzijos vynas – viena iš svarių priežasčių apsilankyti šioje pirmapradžio grožio gamtos ir įspūdingų istorijos paminklų šalyje. Gruziniško vyno, panašiai kaip prancūziško, pasaulyje parduodama tiek, kiek vietos vyno pramonė jokiu būdu negalėtų pagaminti, taigi už Gruzijos ribų pardavinėjamas žinomų rūšių vynas „Kindzmarauli“ ar „Chvančkara“ nebūtinai yra Gruzijos produkcija. Viešnagė Gruzijoje leis pažinti tikrąjį šios šalies vyno skonį.
Gruziniško vyno išskirtinumą lemia vietinių vynuogių rūšys ir savita technologija. Pagrindinis jos principas – jokių skonio „papildų“, vien tai, ką duoda pačios vynuogės. Nedidelėse vyno daryklose iki šiol naudojami tradiciniai milžiniški moliniai ąsočiai vynui nesuteikia jokio šalutinio prieskonio – skirtingai nei kitur naudojamos ąžuolo statinės. Gaminant vyną pramoniniu būdu, molinius ąsočius pakeičia taip pat jokio prieskonio nesuteikiančios plieninės cisternos.
Milžiniški, tonos ir didesnės talpos moliniai vyno ąsočiai lipdomi iš atskirų juostų ir išdegami. Paskui įkasami į žemę, pripylus sulčių uždengiami ir kelis mėnesius juose brandinamas vynas. Anksčiau jis būdavo semiamas iš išskobtų moliūgų pagamintais ąsočiais, primenančiais afrikiečių kalebasus. Įskilęs didysis molinis ąsotis nelopomas, kad nuo lopo vynas neįgytų nepageidaujamo prieskonio, tad neretai tai būna vienkartinė talpykla.
Principo išsaugoti gryną vynuogių skonį ir kvapą laikomasi ir jas auginant bei skinant: šalia vynuogynų neauginami jokie kvapūs augalai, vynuogių rinkėjams negalima naudoti kvepalų, aštraus kvapo dezodorantų ar muilo.
Kaip vartoti: kiek, už kiek ir kada
Gruzijos vynas gaminamas iš originalių vietinių vynuogių rūšių, jose gausu taninų ir geležies. Kone pusė vyno produkcijos gaunama iš raudonųjų ‚Saperavi‘ veislės vynuogių.
Bene rečiausia gruziniškų vynuogių rūšis – ,Usacheluri‘. Tikrąsias šios rūšies savybes turi tik viename Račios-Lečchumio krašto kaime auginamos uogos. Tad per metus įmanoma pagaminti ne daugiau kaip tris „Usacheluri“ vyno tonas. Vyno aukcionuose ši brangenybė vertinama keturženklėmis eurų sumomis už butelį.
Daugiausia taninų esama sausame raudonajame gruziniškame vyne. Lengvesniu, gausesnei puotai labiau tinkamu vietos vynu laikomas baltasis arba pusiau saldus raudonasis (žinoma, jo saldumas – tik iš vynuogių).
Iš Gruzijos lauktuvių parsivežę vyno, leiskite jam dvi tris dienas „pailsėti“, nusistovėti ir tik tada vaišinkite draugus, kad jie įsitikintų jūsų pasakojimų apie Gruzijos gėrybes tikrumu.
Pradedantysis tamada turėtų paskelbti bent tris iš daugybės tradicinių gruzinų užstalės tostų: už Dievą, už tėvynę ir už susirinkusius svečius.
Nepaisant to, kad Gruzija – vyno kraštas, priklausomybė nuo alkoholio niekada nebuvo ir nėra nacionalinė gruzinų problema.
Ir aš ten buvau
Vietos valgių ir vyno Gruzijoje toli ieškoti nereikia – restoranai, parduotuvės, turgus siūlo gausų šių gėrybių asortimentą. Sakoma, kad Tbilisis niekada nemiega, jo senamiesčio kavinės – ne tik turistų, bet ir vietinių mėgstamos susibūrimo vietos. Norint jose galima užtrukti ilgiau – mėgėjams naktinėti Gruzijos miestuose saugu. Ne veltui aukščiausios šalies teisėsaugos institucijos, pavyzdžiui, Vidaus reikalų ministerija, įsikūrusios skaidrumą, sąžiningą pareigūnų darbą simbolizuojančiuose originalios stiklo architektūros pastatuose.
Gruzijos masteliu Tbilisis yra palyginti jaunas, „tik“ prieš pusantro tūkstančio metų įkurtas miestas. Jauki senamiesčio architektūra, virš miesto panoramos iškilusios akmeninės šventyklos ir tvirtovės dera su ekstravagantiškais pastarojo meto statiniais.
Tbilisis turi, sakytum, savus Trakus: sostinės gyventojai savaitgaliais mėgsta nuvykti papramogauti – žinoma, neišskiriant užstalės malonumų – į vaizdingą Signachio miestelį, garsėjantį ilgiausia (apie 20 km) išlikusia gynybine siena. Signachio muziejuje saugoma dalis didžiojo gruzinų dailininko Niko Pirosmanio kūrinių.
Rusų estrados primadonos Alos Pugačiovos daina apie milijoną raudonų rožių, dailininko padovanotų mylimajai už visą savo turtą, yra įkvėpta vieno iš pasakojimų apie gruzinų dailės genijų Pirosmanį.
XX a. pradžioje miręs dailininkas gyvas būdamas liko beveik nepastebėtas, tad apie jo gyvenimą žinoma labai mažai faktų. Anot legendos, milijoną rožių Pirosmanis padėjo po mylimosios kojomis pardavęs mirusių turtingų tėvų palikimą. Tbilisyje šiandien daug kas parodys aikštę, kurią dailininko mylimoji – prancūzų šokėja vieną rytą pro langą išvydo nuklotą rožėmis. Jos rankos Pirosmanis taip ir negavo, likęs visiškas skurdžius už vyno taurę ir duonos kąsnį tapė paveikslus, už kuriuos dabar mokami milijonai.
