Kartais tarp vyno aistruolių išauga monumentalios barikados. Labai dažnai jos dygsta ten, kur valstybės nutarusios pažymėti savo nacionalines sienas. Yra žmonių, kurie galėtų kryžiumi gultis tik už prancūzišką vyną (ir tai ne bet kokį, o tik Bordo ar Burgundijos), nes niekur kitur atseit geresnio negausi. O pabandęs pavaišinti juos Naujojo pasaulio produktu išvysi panašią sceną, kaip šniodamas per velnią šermukšniu ar vampyrą maitindamas česnaku – putos, nuomaris ir dangaus keršto šaukimasis.
Priešingoje stovykloje įsitaisę tie, kurie pripažįsta tik mažiausiai girdėtas ir rečiausiai ragautas vynuoges. Jiems bet kokių garsių vyndarių minėjimas sukelia sardonišką šypseną, nes tai piktnaudžiavimo šėtoniška rinkodara rezultatas, nes tikras vynas yra tik tas, kuris daromas iš dar Nojaus ant Ararato kalno pasodintų ūglių ir, pageidautina, pagal tą pačią autentišką technologiją.
Tų principingų stovyklų yra labai daug. Vieni, kartą pasirinkę savo gėrimą, prie jo apsistoja ir atsižegnoja nuo bet kokių eksperimentų. Jie kasmet parsisiunčia dėžę kitą iš to paties gamintojo ir liūdnai linguoja galva, jeigu konkrečių metų liepos mėnesio trečiąjį penktadienį saulę buvo trumpai uždengęs debesis, todėl jų mėgstamas vynas įgavo mikroskopiškai kitokį skonį nei legendiniais tūkstantis devyni šimtai -ioliktais metais, kai saulės ir debesų išsidėstymas buvo optimalus.
Kiti netveria dėl eksperimentų troškulio ir nori ragauti ką nors nauja, tolimame žemyne eksperimentuoti nusiteikęs vyndarys pirmą kartą žmonijos istorijoje sumaišė iki šiol nemaišytas viename inde vynuogių veisles, jam sukelia tiesiog maldingą ekstazę.
Treti, kaip ir daugelis pradėję nuo paprasčiausio šiek tiek paąžuolinto „Chardonnay“ ir uogieniško „Primitivo“, vėliau ima gėdytis savo plebėjiškos kilmės ir suka nosį šalin nuo tokių vynuogių aiškindami, kad sukaupė pakankamai patirties ir nuo šiol vilgo gomurį tik daug tauresnėmis veislėmis.
Žodžiu, erdvės čia žaisti begalės, nes tai viso labo žaidimas. Įveikus 640 Iano D’Agatos „Native Wine Grapes of Italy“ puslapių ima šiauštis plaukai, mat čia aprašyta kone tiek pat vien Italijai būdingų vynuogių veislių. Atvertus bauginamai storą Jancis Robinson „Wine Grapes“ tomą plaukai tikrai negrįš arčiau pakaušio, nes suprasi, jog, be 500 itališkų veislių, yra dar tris kartus tiek kituose mūsų planetos kampeliuose.
Vienos žinomos netgi tiems, kurie vynu visai nesidomi, kaip tos pačios ’Cabernet Sauvignon’, ’Riesling’ ar ’Merlot’. Kitos jau laikytos išnykusiomis ir tik neseniai atrastos pas šimtametį italų senuką ramiai sau augančios antikinių griuvėsių paunksnėje ir dabar entuziastų perkeltos į vynuogių inkubatorių, kad sulauktų naujos šlovės.
Ir visos jos be galo skirtingos. Kai kurios vienose šalyse auginamos tik kaip stalo vynuogės, tačiau netikėtai išbandomos visiškai nauju amplua. Pavyzdžiui, kaip nutiko su vynuogėmis ’Alphonse Lavallee’. Niekas jų gimtojoje Prancūzijoje netikėjo, kad iš jų galima padaryti vyną, tačiau jis daromas. Už daugelio tūkstančio kilometrų – visai šalia pusiaujo, Balio saloje, ir netgi nuimant tris derlius per metus.
Arba ieškant atsparumo šalčiui, sausroms ar potvyniams išvesti hibridai. Kai kada tokiais pavadinimais, kad vyno ragauti nelabai norėsis.
Pavyzdžiui, Armėnijos selekcininkai yra išvedę tokias veisles kaip ’Pervomaiskij’ arba ’50 let oktiabriu’. Nebent pats smalsiausias kolekcininkas ryžtųsi kelti link lūpų taurę su tokiais neapetitiškais pavadinimais.
Tačiau visas jas vienija bendra savybė. Kiekviena vynuogė, patekusi į būtent jai palankiausią gamtinę aplinką, klimato, dirvos ir kitų dalykų visumą, kurią prancūzai vadina trumpu ir patogiu žodžiu „terroir“, sugeba pademonstruoti kartais neįtikėtiną įvairiapusiškumą.
Tos pačios ’Chardonnay’, kurių kai kurie vyno prasisiekėliai ima gėdytis kaip savo įvadinių vynuogių, Sicilijoje užaugintos bus visiškai nepanašios į burgundiškas, o Kinijoje – į australiškas. Kahoro apylinkėse to paties pavadinimo vynui augintos ’Malbec’ sunkiai primins argentinietišką giminaitį, o supertoskaniški Bordo mišiniai iš dviejų ’Cabernet’ – ’Sauvignon’ ir ’Franc’ bei ’Merlot’ labai skirsis nuo prancūziškųjų, tegul ir proporcijos bus išsaugotos.
Žmogus yra vienintelis veiksnys, kuris gali sutrukdyti vynuogei harmonijoje su gamta subrandinti idealiausią vaisių (aišku, neskaitant klimato kataklizmų). Būtent jis savo eksperimentais kuria stebuklus statinėje ir butelyje, būtent jis gali taurų gėrimą paversti dusulingu actu. Taip, vienos rūšys tinkamos ilgiau brandinti, kitos skanesnės jaunos ir šviežios, kai kurioms sunku pasivyti subtilumu kitas, o ryškumu trečias, tačiau blogų vynuogių veislių tikrai nėra. Būna tik blogi gamintojai.
Ir kitą kartą, nesvarbu, koks jūsų skonis ir ką mėgstate labiau, nekaltinkite vargšės ’Gewurztraminer’ ar ’Nero d’Avola’ kaip talento pristigusios uogos. Labai gali būti, kad talento pristigo vyndarys. Juk mes, žmonės, tikrai būname dar labiau įvairialypiai nei vynuogės.
