Dabar į „Tickets“ restoraną veržiasi visi laimingieji, kuriems kada nors yra tekę apsilankyti legendiniame, jau neveikiančiame F.Adrios „El Bulli“ restorane. Ir tie, kurie nori pirmą sykį prisiartinti prie išnykusios dieviškos gastronomijos Mekos.
Ne veltui „Tickets“ vietos spauda pakrikštijo „gatvės „El Bulli“ – tai paprastiems mirtingiesiems prieinamas restoranas. Šiaip ar taip, ir jie turi turėti kiek nors pinigų kišenėje, nes trumpiausiai kelionei per juslių pasaulį teks išleisti maždaug 100 eurų.
Vietą „Tickets“ reikia užsisakyti bent prieš du mėnesius. Ačiū Dievui, čia patekti yra daugiau tikimybės nei į „El Bulli“ – į jį klientai būdavo parenkami tik loterijos būdu.
Jei jau rezervavote vietas ir atvykote prie „Tickets“ durų, nusiteikite, kad atėjote ne į paprastą restoraną, bet į tikrų tikriausią gurmanišką cirko spektaklį. Laukite kulinarinės akrobatikos numerių.
Restorano dizainas – tai įvairūs scenografijos triukai. Jis dinamiškas, blizgantis, linksmas, čia pilna įvairių teminių prekystalių. Jūrų gėrybės, kumpių, užkandžių prekystaliai ir pribloškiantis saldumynų kambarys.
Taip ir norisi sėdėti ne prie vieno staliuko, o leistis į kelionę per restoraną ir apžiūrėti kiekvieną jo detalę.
Mums buvo pasiūlyti du vakarienės variantai – rinktis iš valgiaraščio patiems arba tiesiog atsiduoti „Tickets“ meistrams ir leisti jiems parinkti patiekalus savo nuožiūra. Nusprendėme rinktis antrąjį variantą, derindami patiekalus su skirtingu vynu. Ir tuomet ant mūsų stalo ėmė dėtis neregėti dalykai.
F.Adrios klasika, kurios paragauti plaukia žmonės iš viso pasaulio, – skystos alyvuogės. Jas padavėja Laura atnešė paprastame stiklainyje, kuriame kiekviena ispanų šeima laiko alyvuoges, ir po vieną želės minkštumo skanėstą padėjo mums į šaukštą.
„Prilipdykite alyvuoges prie gomurio ir sutraiškykite“, – patarė Laura.
Burnoje ištryško ir išsiskleidė alyvuogių skonis. Tokia ta molekulinė F.Adrios virtuvė – klaidinanti formomis, tačiau slepianti gryną produkto skonį.
Kita staigmena – kūrybinių užkandžių kruša. Kieto Sangrijos kokteilio kubeliai buvo atnešti ledo pilname perpus nudaužtame stikliniame butelyje. Šalia – serbentų skonio spurgos su krienų – japoniškojo pipirkrienio pusbrolio – padažu.
Kulminacija – ant bonso pakabintos į zefyrą įvilktos vyšnios su pistacijų kauliukais „Vasaros medis su vyšniomis“.
Šalia pakabintos ir žirklės vyšnioms nukirpti. Prie vyšnių – pistacijų formos ledai.
Šioje užkandžių dalyje buvo daug vaidybos, apgavystės ir daug chemijos. Labiausiai man patiko vienintelis tikras dalykas – saldus krienų padažas.
Po pirmuosius užkandžius lydėjusio baltojo vyno iškart perėjome prie raudonojo, tačiau savo vynu „Tickets“ mūsų nenustebino. O užkandžiai ir toliau neleido atsikvėpti.
Vėliau buvo Italijos dvelksmas. Neįsivaizduojamo plonumo picos ir stračiatelos užkandis. Skonis tokio lengvumo, tarytum plevėsuotų tarp žemės ir dangaus. Jei lankysitės „Tickets“ ir rinksitės pagal valgiaraštį, būtinai užsisakykite šį užkandį.
Apskritai patarčiau prieš gurmanišką kelionę išstudijuoti „Tickets“ valgiaraštį ir eiti į šį restoraną jau gerai žinant, ko norite.
Kitas užkandis – japoniškas – gunkanas su upėtakio ikrais.
Meksiką priminė kukurūzų paplotėlis su krevetėmis ir kalendros sultiniu.
Kelionė į šiaurę – paplotėlis su marinuota jautiena ir svogūnu, patiektas acto pudroje.
Labiausiai jaudinanti spektaklio dalis – kelionė aplink pasaulį valgant austres.
„Tickets“ siūlo keturiolika austrių – keturiolika kelionių į skirtingus pasaulio miestus.
Mes leidomės į Seviliją – gavome austrę su šaltos pomidorų sriubos gaspačo esencija. Sevilija yra regiono, kuriame atsirado gaspačas, sostinė.
Tai buvo labiausiai mane nustebinęs patiekalas. Iš pažiūros austrė kaip austrė, su lašu aliejaus bei nedideliu duonos džiūvėsėliu, kurie paprastai tiekiami prie gaspačo. Tačiau ant austrės užlieta gaspačo esencija – bespalvė, todėl tik austrei atsidūrus burnoje suvoki, kodėl ji pavadinta Sevilijos vardu.
Kelionė į Teksasą nustebino ne taip, tačiau austrė buvo puiki – kepta ant žarijų ir patiekta su barbekiu padažu.
Vėliau mūsų patiekalai darėsi rimtesni.
Ragavome puikių krevečių, kurias užgėrėme iš jų pačių išvirtu sultiniu, ir ant karštų akmenų kepto aštuonkojo su aitriomis restorane konservuotomis paprikomis, kurias mums atnešė paprastame stiklainyje su „Tickets“ etikete. Tokiame, kaip uogienė močiutės sandėliuko lentynoje.
Tuomet pranešėme padavėjai, kad norėtume persikelti į saldumynų salą.
Nuvedusi į kitą restorano galą ji atskleidė juodas užuolaidas, ir mes tiesiog aiktelėjome. Prieš mus atsivėrė siurrealistinis desertų kambario vaizdas.
Ant lubų kabojo milžiniškos miško uogos ir didžiulės braškės bei orchidėjos, kambarys kvepėjo miško uogų kramtomąja guma. Įsivaizduoju, kad panašiai jautėsi Alisa, patekusi į Stebuklų šalį.
Prisėdome prie desertų baro. Čia viskas atrodė kaip iš pasakos, o susikaupę desertų rengėjai plušo mūsų akyse.
Kai prisėdome prie stalelio, ten mūsų jau laukė dvi tikros rožės su ličio vaisiaus želės bumbuliuku. Rožes galima pasiimti kaip „Tickets“ suvenyrą.
Vėliau ragavome saldžią skystojo avių sūrio „Casar“ imitaciją. Šis sūris – Estremadūros regiono įžymybė. Desertu paversto „Casar“ tobulas skonis iki šiol neduoda man ramybės – vien dėl jo čia grįžčiau.
Beje, šaukšteliai šiam desertui valgyti buvo susmeigti į bananinio cukraus kupiną cukrinę. O morkų ledai vaflyje buvo įsodinti į šokoladinių sausainių kibirėlį.
Neatsispyriau pagundai – slapčia paragavau ir cukraus, ir sausainių trupinių.
Akimirkai pasirodė, kad viskas šiame desertų kambaryje yra valgoma.
Broliai Adrios savo tikslą paversti restoraną linksmu cirko spektakliu įgyvendino puikiai.
Čia buvo ne tiktai gastronominės akrobatikos, bet ir magijos triukų.
Jei ruošiatės į Barseloną, nepamirškite užsisakyti vietos „Tickets“ – ši kulinarinė patirtis tikrai ilgam išliks jūsų kelioninių prisiminimų bagaže.
