Į namus sukvietė draugus ir kaimynus
Baltos staltiesės, metrdotelis su saldžia šypsena, sanitarinės inspekcijos reidas ir atsiprašantis padavėjo žvilgsnis: žinote, šiandien mūsų kortelių aparatas sugedo. Ne, tą dieną visi mokantys ir norintys ruošti maistą buvo paraginti atidaryti savo vienos dienos restoraną. Ir pasikviesti į jį gimines, artimuosius ar tiesiog šiaip nelegalius imigrantus.
Į vieną tokį restoraną nukakau ir aš. Asta ir Mindaugas nutarė surengti Lotynų Amerikos fiestą. Paprastai ištarus tokius tris žodžius į galvą šauna kelionių žurnalų nuvalkioti štampai – pusnuogės moterys, pučiančios kriaukles, įdegę čiabuviai, su futbolo kamuoliu išdarinėjantys stebuklus, vieniša palmė pakrantės smėlyje ir Kristupas Kolumbas, šalia jos smeigiantis Ispanijos vėliavą.
Viso to šioje fiestoje tikrai nebuvo. Netgi lotynų muzikos, ir tos, man regis, nebuvo, bet niekas ir nepasigedo. Jaukiuose namuose Pavilnyje susirinko pora dešimčių draugų ir kaimynų, suviliotų įspūdingo dešimties patiekalų valgiaraščio (šiaip jų buvo trylika, bet kadangi desertais mane sunku suvilioti, neskaičiuosiu nei įvairiausių ledų, nei pyragų).
Traškučiai su padažu sužavėjo jaunimą
Kaip ir dera lotyniškoje fiestoje, pradėjome laukti rimtesnių skrandžio išbandymų kukurūzų traškučiais, kuriuos mirkėme į dukart keptų juodųjų pupų masę, venesuelietišką avokadų mišinį (labai panašų į Meksikos gvakamolę) ir pomidorų salsą. Beje, tai ir buvo vienintelis patiekalas, kuris sulaukė renginyje dalyvavusio jaunimo įvertinimo. Aišku, būsimoji karta būtų daug mieliau dažiusi traškučius į kokakolos padažą, bet dovanotam arkliui į dantis nežiūrima.
Tuo metu jų tėvai ir motinos ėmėsi rimtesnių užkandžių. Jautiena įdarytų empanadų, prie kurių buvo pasiūlyti trys padažai – raudonasis Argentinos čimičiuris su kalendromis, žaliasis su petražolėmis ir Urugvajaus to paties padažo versija, bet daug aštresnė. Tokiais pyragėliais žaibiškai galima užkimšti skrandį, bet valdėmės žinodami, kad mūsų laukia ir kitos staigmenos.
Čia norėčiau stabtelėti ir liautis aprašinėti visą gardų ir neįprastą maistą, kurio dar sulaukėme. Nors mielai pasidalinčiau ir jautienos šonkauliukų, troškintų su skaldytomis kakavos pupelėmis, receptu, ir aprašyčiau kalakutieną tradiciniame Meksikos molės padaže, kurį paprastai verda visas kaimas kartu, ir apdainuočiau šonine įdarytą jautienos kumpį.
Man labiau norisi paskatinti tokias restoranų dienas rengti dažniau. Arba virėjauti ir kviestis į namus net visiškai nepažįstamus žmones visiškai be progos.
Pastaraisiais metais trankydamasis svetur vis dažniau atrandu, kad žmogus patį neįprasčiausią malonumą gali patirti ne „Michelin“ žvaigždutėmis apdalintuose restoranuose.
Eitumėte su virtuvės šefu rinkti grybų?
Taip, žinoma, sutinku, ten kuriančių virtuvės šefų fantaziją įdomu patirti, skanu ragauti. Tačiau dar įdomiau užsukti į interneto portalus, tokius kaip „Eat With“, ir ten susirasti, kad, sakysim, tą dieną, kai būsi Barselonoje, Rogeris organizuoja japonų-katalonų fusion virtuvės degustaciją savo namuose. Arba Jordi kviečia visus norinčiuosius prisidėti prie jo – eiti medžioti grybų į kalnus netoliese, po to juos valgyti savo namuose.
Tokių naminių restoranų principas be galo paprastas. Susimoki, rezervuoji vietą, tada pasitelkęs GPS ir „Google Maps“ klaidžioji kaip koks savanų pionierius nepažįstamais kvartalais, kol atsisėdi tarp visiškai nepažįstamų žmonių. Ir tada suvoki, kad turi dvigubai, o gal net trigubai daugiau naudos.
Ne tik ragauji tai, ką gamina, kad ir mėgėjiškai, tačiau pakankamai ambicingai nusiteikęs šeimininkas, bet ir susipažįsti su naujais žmonėmis. Šiek tiek pramoksti jų kalbos. Pamokai juos savosios. Susirandi naujų draugų. Visiškai kitaip pamatai svetimą miestą, nes labai gali būti, kad naujieji bičiuliai po pietų tave nusitemps kur nors išgerti aperityvo. Į tokią vietą, kurios niekaip nerastum kliaudamasis pačiais geriausiais turistiniais vadovais.
Pavyzdžiui, Barselonoje man parodė restoranėlį, kur valgiau pačią gardžiausią savo gyvenime bacalao (sūdyta, po to atmirkyta menkė). Šiaip nebūčiau į jį net nosies kišęs, nes atrodė kaip sanitarijos inspekcijos besišaukianti kišenė, bet maistas buvo tiesiog dieviškas.
Bet mes nukrypome. Grįžkime prie mūsų naminių restoranų. Ir nelaukime kitos jiems skirtos dienos. Jeigu tik moki ruošti maistą ir nori pasidalinti savo triūsu su kitais, nebūtina kviesti vien draugus. Tegul ir visiškai nepažįstami žmonės įvertina tavo talentą tiek liežuvio caksėjimu, kai gardžiuosis, tiek skambančiomis monetomis. Juk vis daugiau restoranų sekmadieniais nedirba. Pasinaudokime tuo.
