Kiekvieną maloniai pasitinka ir prie stalo kviečia šeimininkė Onutė Kizelienė, pripažinta sertifikuotų tautinio paveldo tradicinių produktų amatininkė. Jos kepamos bandos ir razavi blynai pateko tarp dešimties geriausių Lietuvos gastronomijos projektų, iš kurių vertinimo komisija išrinks geriausią, galintį Briuselyje dėl nugalėtojo titulo varžytis su kitų Europos Sąjungos šalių valgiais.
Prieš aštuonerius metus įrengtą Panemunės dzūko pirkią jau aplankė ir čia gardžius dzūkiškus valgius ragavo ir gyrė daug svečių – užsienio ambasadoriai, turistai iš įvairių šalies miestų, rajonų. O alytiškiai, ypač mokiniai ir darželinukai, noriai čia atvyksta pasižiūrėti ir pasimokyti iš puniškių šeimininkių.
„Panemunių dzūkų šeimose bandos buvo populiariausias valgis. Puniškė, a.a. Ona Mocevičienė, yra pasakojusi, kad labai gausiose šeimose bandas kepdavo kasdien, nes šis patiekalas buvo sotus ir pigus – visi produktai (bulvės, pienas, grietinė, sviestas, lašinukai) buvo užauginami ar pagaminami savo ūkyje. Šventėms bandas valgydavo kartu su vištiena ar dešrelėmis. Todėl ir aš naudoju tik vietos ūkininkų produkciją.
Bet būtinai pasižiūriu, kurie prieš sodindami bulves dirvą tręšia mėšlu. Tik iš tokių perku“, – tikino O. Kizelienė, pagal išsilavinimą statybos inžinierė.
Kiekviena šeimininkė turi savo mažytę paslaptį, kaip bandą iškepti skanesnę, bet O. Kizelienei noriai pataria, išgirdusios, kad ji ir jaunus žmones moko.
Vaikystėje augdama Varėnos rajone, Jasauskų kaime, to mokėsi iš savo močiutės. Apsigyvenusi Punioje prieš kelis dešimtmečius, čia ištekėjo ir iš vyro sesers perėmė jų motinos Veronikos Kizelienės receptą, nors pati nespėjo jos gyvos pamatyti.
Dažniausiai tenka kepti bandas porai dešimčių ir daugiau svečių, kurie susiruošę kelionei į Punią užsisako iš anksto. Bet pasitaiko ir norinčiųjų stebėti kepimo procesą.
„Rankomis priskutu kibirą bulvių, sutarkuoju. Sukrečiu į dviejų sluoksnių marlės sūrmaišį. Nusunkiu. Į juos įdedu vieną kilogramą virtų sugrūstų bulvių ir saujelę druskos. Ant delno uždėtas tarkis turi truputėlį dribti. Iš tokio iškepusios bandos bus minkštos“, – tvirtino O. Kizelienė.
Kol kūrenasi duonkepė krosnis (jai geriausiai tinka lapuočių malkos) iki vidus nubąla, šeimininkė pasiruošia ir pavilgą, gerokai sūresnį. Supjausto irgi tik naminius lašinukus – žalius, sūdytus arba rūkytus. Bet skirtingų nemaišo. Pakepina juos su svogūnais, įdeda naminio sviesto, įpila grietinėlės, pagardina džiovintų baravykų, kai jų turi, milteliais arba krapais.
Iš iškūrentos krosnies žarstekliu ištraukia žarijas, skujine (pušine) šluota iššluoja pelenus. Vasarą prisiskina šviežių kopūstų lapų, kuriuos pakanka nuplikyti karštu vandeniu, o džiovintus porą valandų pamirko.
O. Kizelienė kopūstlapių prisidžiovina kelis šimtus ūkiniame pastate ant aukšto išdėliojusi juos ant šiaudų kitkų. Didesnių lapų nėra. Be to, bulvių ir kopūstų kvapas ir skonis labai dera.
Pasiėmusi ližę, ant jos pakloja lapą, deda paruoštą tarkį maždaug vieno centimetro storio. Ir būtinai apipjausto išlindusius kopūsto kraštus, nes jie krosnyje degs ir skleis nemalonų kvapą.
„Teisingai įšauti į krosnį bandą, kad ji nenukristų nuo ližės neapvirtusi – sudėtinga užduotis. Ne visada man dar pavyksta“, – sakė iš mamos noriai patirtį perimanti dukra Ieva, anglų kalbos mokytoja.
Ąžuolinėmis ar skroblinėmis malkomis prikūrentoje krosnyje bandos iškepa per 15-20 minučių. Jei ištraukus kopūstlapis lengvai neatšoka, penketai minučių bandas lapais sudeda vieną ant kitos ir uždengia drobule.
O. Kizelienė paguodė neturinčias duonkepių krosnių šeimininkes, padrąsindama bandas tokiu pat būdu kepti dujinėse ar elektrinėse orkaitėse.
„Skonis ne visai toks pat. Bet vis tiek skanu“, – patikino ji.
Iškeptas bandas, nuo jų nuėmus kopūstlapius, šeimininkė supjausto gabaliukais, kiekvieną pamirkydama į kepant jau paruoštą pavilgą ir sudeda į molinį arba špižinį puodą. Likusį pavilgą užpila ant viršaus ir puodą pastato pusvalandžiui į krosnį, kad prisigertų ir suminkštėtų.
„Šeima visą dieną turėdavo šio skanaus šilto valgio. Kas likdavo, vėl pastatydavo į krosnį, kol daugiau valgytojų ateis. Bet būtinai ir darycinio reikia. Naminę varškę sukant į ją po truputį pilama grietinėlė, kol sugeria. Tuomet pasūdyti. Dar pasukti“, -- pasakojo O. Kizelienė.
O dzūkų pusryčiams įprastas valgis būdavo blynai iš kvietinių razavų miltų – rupiai sumaltų kviečių. Pasak Onutės, geriausia organizmo šluota. Tokius miltus porą valandų prieš kepimą reikia užpilti vandeniu, kad pabrinktų, o po to pilti pieno, įmušti kiaušinių ir kepti kaip įprastus blynus. Sveikiausia ant naminių kiaulinių taukų.
Panemunės dzūko pirkioje stovi ir senovinės girnos, kuriomis į svečius užsukę vaikai ypač mėgsta malti.
