Mano metinė norma yra gal kokie dešimt desertų. Ir, pripažinkime, tai mane menkai kvalifikuoja kaip didelį jų žinovą. Todėl ganėtinai nustebau, kai buvau pakviestas teisėjauti kasmečiam vyno ir desertų derinimo čempionatui. Et, drąsinausi, dar niekas nemirė nuo tuzino saldumynų, valgysiu jų po šaukštelį, vynu užsigersiu, gal bus visai šaunu.
Atidžiai perskaitęs vertinimo kriterijus ir čempionato taisykles nepastebėjau nieko tokio, kas man būtų aptemdę šias naivias viltis.
Todėl atėjau giedros nuotaikos ir savo gomurį visą dieną vien vandeniu ruošęs naujiems iššūkiams. Būgštauti dėl savo ateities pradėjau jau tada, kai čempionato organizatoriai apgailestaudami man pareiškė, kad, deja, paskutiniu momentu atkrito kelios komandos. Bet džiugiai šypsodamasis bandė mane nuraminti Arūnas Starkus iš „Vyno klubo“, priminęs, kad vis tiek paragausime septyniolika desertų. „Septyniolika?“ – perklausiau manydamas, kad jis turėjo galvoje septynis. Taip – būtent septyniolika.
Įkliuvau tarsi muselė į išrūgas, kaip kažkada „Marčioje“ rašė Žemaitė. Jaučiausi kaip marcipanuose ir orinukuose įklimpęs tarakonas.
Jau pirmasis desertas, kurį atbogino praėjusių metų nugalėtojų „IDW Esperanza“ komanda, vadovaujama Mickey Bhoite, įtikino, kad čia viskas rimta. Baklažanų dulkės, gorgoncolos ledai, figų karpačas, svarainių džemas, pačiame centre – iš šokolado nulietas cigaras. Į kurį dar ir cigaro „1926 Padron Robusto“ infuzijos įšvirkšta!
Jergutėliau saldžiausias... Ir prasidėjo... Beje, nepamirškime, kad čia ne vien desertą reikėjo sukurti, o dar ir vyną prie jo parinkti. Vienos komandos iš pradžių galvojo patiekalą, o jau prie jo taikė vyną, kitos ėjo atvirkštiniu keliu.
Šiemet, skirtingai nuo ankstesnių čempionatų, buvo nemažai pastiprinto vyno, net keturis kartus pasirinktas portveinas. Tačiau pakako ir natūraliai saldaus vyno – vokiško rislingo, prancūziško soterno, itališko „passito“ ir, žinoma, kaip be jo – vengriško tokajaus.
Šiemet žygiuota stipresnio vyno link, o desertai, atvirkščiai, buvo lengvesni, drąsiai derinant rūgštesnes natas ir nesistengiant užtrombuoti teisėjų kraujagyslių kalorijomis ir cholesteroliu. Už tai visoms komandoms esu didžiai dėkingas.
Kitas bendras akcentas – bandymas pažaisti senoviškais dalykais. Taip elgėsi kulinarijos studentų komanda iš Kauno, drąsiai pasivadinusi „Jungtinėmis pajėgomis“ ir pateikusi „Močiutės vazonėlį“ pagal vienos konditerininkų prosenelės receptą.
Cinamono, muskato ir kardamono ten buvo tiek, kad tikrai nesunkiai galėjai persikelti į tarpukarį. Bet kokiu atveju tai buvo daug maloniau nei kulinarijos studijos „Čiop čiop“ kvietimas persikelti į kitus laikus.
Mat jų konkursinis bandymas vadinosi „Nostalgija“ ir buvo tiesiog šaukštas paukščių pieno, apibarstyto sausainiais ir aplieto medumi, suprask, brandaus socializmo deficito liudijimas. Kadangi pats prisimenu tą deficitą, jokios nostalgijos jis man nesukėlė. Čempionate buvo renkamas ir lietuviškiausias desertas.
Garbės žodis, laurus būčiau skyręs estų komandai „Grasspop“, kurios juodos duonos pyragas su varškės ir aronijų putėsiais, šokoladiniais duonos traškučiais ir juodųjų serbentų uogiene man pasirodė visiškai tautiškas.
Ir vienintelis nesaldus šio čempionato vynas – estiškas aronijų „Veinivilla Valgejoje“ lygiai taip pat galėjo būti pagamintas pas mus. Bet su šia mano erezija kolegos nesutiko ir šį prizą atidavė „Sweet Root“ kolektyvui už kalėdinę pasaką, kurioje buvo ir aguonų ledų, ir ajerų kremo, ir spragintų kviečių su karamele, ir šokolado, ir karamelizuotų obuolių, ir netgi meduolio.
Šis deserto ir vyno derinys buvo tikrai puikus, o sudoroti jį teįstengė dviejų besigiminiuojančių restoranų – „Time“ ir „Dine“ – stebukladariai. Pastarojo sumanymui prie „Moscato d’Asti“ priderinti peletrūnų zefyrą plojau atsistojęs – viskas buvo taip lengva ir nesaldu, kad įveikiau visą porciją.
Bet dauguma pasirinko „Time“ eksperimentą rudens tema ir jo derinį su lietuviškų antaninių obuolių „Icewine“. Tačiau pasakodamas apie čempionus ir prizininkus nutolau nuo pagrindinės temos – kas nutinka žmogui, kai jam ima saldėti ne tik burnoje, bet ir smegenyse.
Ir ypač, kai paskutinė komanda „Kempinski Telegraf“ atneša mėsainį, kuris, pasirodo, visai ne mėsainis, o tik jo formos makarūnas. Ir bulvytės prie jo visai ne bulvytės, o tiesiog jų formos sausainiai. Aš jums pasakysiu, kas nutinka pasiekus tokią stadiją.
Net neužsimerkus prieš akis ima plaukti erotiniai sapnai su silke. Arba su dešra. Gal net kebabu. Ir kai kolegos pakvietė mane kartu pavakarieniauti ir aptarti įspūdžių, mandagiai atsisakiau skųsdamasis nuovargiu ir tekinas parlėkiau namo, kur, o dangau, šaldytuve tikrai radau silkės.
Desertų atsiragavau visiems metams. Iki kito čempionato.
